Šiandien kaimynui į Monaičių ežerą nuleidom valtį. Plokščiadugnę ir plačiu galu. Kad būtų stabili, patikima, galėtų su šeima (keturi-šeši žmonės) plaukiot. Ant ežero pakyla didelis vėjas, ir žmogus sakė, kad su siaura valtim buvo apsivertęs... O šios platus dugnas, geras išlenkimas ir plaukia labai lengvai. Ir, aišku, trys lentos iš šonų – eglutė vadinasi, kad atlaikytų bangos smūgį, ir vanduo į vidų nepatektų. Dabar darom valtį siauresniu ir aukštesniu galu. Toks užsakymas. Ja plaukios gal du žmonės, gal trys. Žinot, žvejai pripratę prie tokios, tokią ir užsakė.

Užsakymai prasideda anksti pavasarį, kiekvieną aptariame individualiai. Žmonės atvažiuoja pažiūrėt, išsako savo pageidavimus: kas didesnės, kas trumpesnės, kas platesnės. Galim padaryt, ir patiems įdomu.

Pernai suradom Aleksą, meistrą. Senas jau, bet sutiko mums vieną valtį padaryt. Nu tai darėm sode. Jo sode yra speciali obels šaka, kad dugną išlenkt galėtų. Jis nuo seno taip darė. Ir mes darėm: be šviesos, be elektros, viską rankom. Kirvis, pjūklas ir plaktukas. Ir išmokom.

Dabar darom iš pušies: pušinis dugnas, o šonai – eglės. Svarbu paskui gerai nudažyti.