Kiekvienas vaikas čia turi jaustis saugiai ir gauti dėmesio, – to, ko jie iki šiol neturėjo. Jie buvo išduoti savo šeimos, globos namų darbuotojų, praradę pasitikėjimą suaugusiaisiais. Mes įsipareigojame lydėti juos iki galo, t.y. iki šeimos sukūrimo. Vieni auklėtojai skiria metus, kiti – du ar tris, o kažkas – ir dešimt metų. Kai kurie svarstė pasišvęsti visam gyvenimui, net savo pašaukimą atrado.

Mūsų draugystė tikra ir nuoširdi. Pavyzdžiui, neseniai senelių globos namuose mirė vieno senbuvio berniuko mama, o jis neseniai išvykęs į Angliją, jo neišleido iš darbo. Tai visi berniukai senbuviai su buvusiais auklėtojais susikooperavom ir pasirūpinom tomis laidotuvėm. Radom vietą pašarvoti. Ji nieko neturėjo. Jis paskambino ir paprašė pasirūpinti mama, pasitikėjo mumis...

Bendraujam ir skaudžiose situacijose, ir laimingose. Kartais juokais jie mane pavadina močiute, nes kai kurie senbuviai jau turi po kelis vaikučius. Tai atvažiuoja čia Kalėdoms, Velykoms ar vasarą. Padeda, pavyzdžiui, malkas sukapot, kad kitiem vaikam būtų žiemą...

Iš pradžių vienuoliai pasiūlė sukurti šeimos modelio namus, kad vaikai jaustų mažesnį atotrūkį nuo įprasto šeimos gyvenimo. O dabar jau trečia karta auga. Mes čia tapom kaip bendruomenė. Esam vieni kitų krikšto tėvais... Anksčiau buvom nevyriausybinė organizacija, o dabar tapom valstybiniais bendruomeniniais globos namais, bet ta dvasia išliko.

Visa mūsų buitis bendra, ir kiekvienas turi įsipareigojimų: vienas kas vakarą prašluos prieškambarį, kitas gražiai sudės batus. Kiekvienas turi ir savo vietą, kambarį susitvarkyti. Vis tiek socialinių įgūdžių reikia išmokyti (kartais tvarkom kambarius, o jis jau su grindų skuduru valo langą). Ir kad vertybių įgytų.

Būna švenčių, pavyzdžiui, stengiamės sekmadieniais visada kažką pakviesti kartu papietauti, kad vaikai matytų ir kitus žmones. Ar patys kažkur vykstam. Palaikom ryšį ir su kaimo bendruomene, nešam maisto atliekas šuniukams ar vištoms. Tada ir kaimo žmonės mums pagelbėja, pavyzdžiui, žiemą traktorium pravalo kelius, – visko būna.

Aš pradėjau jauna, dvidešimt vienerių metų. Ir man po tam tikrų misijų Kazachstane tai nebuvo lengva (savam krašte pranašu nebūsi!). Bet vienuolių kvietimas įsilieti į jų veiklą man davė labai daug...