Gal ne žemaitiška rek? Aš moku viseip. Kap mokiaus Vilniuj, tai biškį išmokau.

Aš ka galvoju: tai gryna visku dirbam patys. Net paršiukus, i tuos iš veislinių kiaulių – patys, grūdus malam – patys, sėjam – patys. Nu, gryna visku. Kad i šloutu susirišam patys, pein mašinavojam patys, su kibiras nešiojam patys. Nu, veinu žodžiu, nu gryna visku patys. Gryna visku. Nu niek nėr. Nu neturem tokios mechanizacijs, neturem nieka, nu nieka. Gryna visku sau.

Ir kap tuos paršiukus... nu pardavinėju aš bekons irgi... Nu bet aš augin tep: aš burokų negaliu augint, nes iš tų burokų nieko nėr, tai aš augin moliūgus. Čia yr pėvos, apvežtos mėšlas, paskiau aš sodinu moliūgus, daigus, i mon y moliūga didžiausi. I ta mėsa visai kitoki, visai kitoki...

Moliūga yr kelių rūšių. Veini yr unkstyvesni, kiti – vėlesni. O paskiau iki pat sausio mėnes dar laikau, sausio mėnes dar šer moliūgais. Ir tikra, ir gera mėsa yr.

I daba atsikeli rytmetį, jeigu mon ne gyvuli, jeigu mon nereikėtum eit, aš teik valis tikra neturėčiau. Bet kadangi tin visa armija lauk mons išeinunt, tai aš žinau, kad anej valgyt nepasiims. Ir aš pradedu, pradedu, i praein viss ligs. Viss bėds praein. Nu a ne teip tėr? Nu teip yr. Ku padarysi, gyvenam, i visks. I džiaugamės.

Sūriai pagrindins pajamos. Virinu peina, paskiau pilam mašinavot. Gryna tep, be jokių pribambasų, kap aš ka sakau žemaitiška. Užsivirin peinu, paskiau pilau. Visų pirm tep: pasimelžt peiną, anų išseparout, išmašinavot. Išmašinavojam peiną, i to leis peiną susirauginu. Tou grietin vežu, kap smetoną pardout. O tou lieisų aš surauginu, i rūgšts peins. I paskiau prieš gala pasimelžu iš tų karvių to rieib pein, to užsivirinu, to leisu rūgšt peinu pilu į vidų, į gaunas šitas sūris.

Nupirks – gera, nenupirks – parvažiuoju, parūkau dar aš anuos, i valgysim. Ilgiau palaika. Aš vaikiuku daviau, daba Ispanijo. I nuvažiavo geriausiai tas sūris. Šviežiai išrūkyts, suvyniojau į popierių, ne į selofanu. Geriausiai, sako, atvežė, gražausis sūris.

Paskiau tų bekoniukų pasiauginu, nes pasilieikt unt veina aš negaliu. Nes veins tur dengt kit. Jeigu aš neišpardavinėju tų, mon tada rudenį iš bekonų apsisėti tin išein tin visku. Koki jautį pardod. Jautis auginous, visku. Nu, veinu žodžiu, kas pas mun gimst, tei visi ir užaug. Ni veina aš toki mažą, nei veršiuką pardoudu, nei paršiuką pardoud, nieka. Visku užsiaugin. Ką užsiaugin, tuokart pardoud. Nu, o kiekveina deiną darau šitus sūrius, i vežu į turgų. Pati nulekiu, pati išprekiauju, pati atgal, pati pretenzijs priimu.

Šimts trisdešimt eurų pensij. Tai išgyvenk, žmogau. Juk tai vis vien aš esu gyvs padars, aš dar nesu paskutinioji. Aš noriu ir nubėgt, ir žmogų susitikt, ir palaidot padėt, i koncertą pamatyt aš noriu, ir mašiną išsilaikyt da noriu, nes čia be mašinos žuvus aš esu, nu reik. Nu iš kur to bus? Nu taip i vargsti. Kaima babute. Ku padarysi. Nu va tep i sukamės. Ka nieks nepaded, rek sukties. Gryna pati visku. Nieks nepalik nei turtų, nei nu ko pradėt, nieka. Tep i vargstu. Šita koki troba sugriuvusi...

Mon, va, tas miests, viss tas šurmulys... Mun rek tylos, mun rek pailsėt, mun rek ramybės. Nors aš mėgstu ir išeit, ir pabūt, ir į koncert nulėkt, ir pakeliauju. I Švedijoj buvau, Ispanijoj kiek kart buvau. Bet... bet gamta mano namai. Jeigu jau mun pats sunkiausias yr jau, pats pats pats, tai tik į pušyną. Aš ten pavaikščioju, i mon kažko... nu nemoku aš pasakyt... Aš toki biški trenkt, teip mon ein tada eilis. Jeigu mun laba laba laba sunke, tai mon tiek ein eilis, kad aš galėčiau rašyt, nežinau kiek. Tiesiog, nu, lip žodis prie žodi. Iš mons joukes, aš buvau kažkad pradėjus biškį užsirašyt. Paskiau, galvoju, oi durna, paskiau kas nori, tas galvos: nu koki sena babulė buv dorn. Daba nerašau. Bet aš einu, vaikščioju, ir kada aš mintis kuriu, eiliuota visks išeina kažkap.