Troleibuso vairuotoja dirbu jau dvidešimt aštuoneri metai. Keisti profesiją man jau gal vėloka. Aš ir nenoriu nieko keisti. Pripratau. Šiandien buvo gana rami diena. Ir rytas be žvėriškų spūsčių. Toks mūsų darbas, kad negali per daug šokinėti, jei kas ir nepatinka. Negali parodyti nepasitenkinimo. Visi turim tą žmogiškąjį faktorių, bet reikia atlaikyt. Anksčiau dar galėdavai kažką..., o dabar – neduok, Dieve, žvilgsnis netoks, ar kažkas netaip,– iš karto pretenzijos. Dabar daug sudėtingiau su žmonėmis. Ir vairuotojai visi pikti, choleriški, isteriški. Įtampa nuo pirmos darbo dienos minutės iki paskutinės. Atsipalaidavimas - tik pabaigus darbą. Išlipi, ir viskas. Kitą kartą net galva pradeda svaigti nuo to staigaus persijungimo.

Sunkus, pakankamai sunkus darbas. Vien dėl to, kad keliesi labai anksti arba labai vėlai pabaigi. Nakties darbas yra sudėtingas. Nors naktį važinėti paprasčiau, bet tavo organizmas yra supurtomas: turi eiti miegoti, o esi darbe.

Anksčiau, būdavo, atlaikei iš ryto tą piką, ir viskas, važinėji iki pamainos galo ramiai. O dabar kažkaip kitaip būna. Dabar vienas pikas – rytinis, kai visi į darbą važiuoja, paskui antras, maždaug nuo dvyliktos iki pusės dviejų, kai važiuoja pietaut. Laisvai važinėji tik kokias tris valandas per pamainą. O visa kita... Toksai, va, darbas.