Aš ir žirgų augintoja, ir trenerė, ir buvus jojikė. Be to, esu Trakėnų asociacijos valdybos pirmininkė ir veisimo vadovė. Žirgus auginu jau dvidešimt du metai. Žirgai, jojimas yra kaip narkotikai. Tiesiog negali be jų. Šiaip jau keturiasdešimt trys metai, kai sėdau ant žirgo.

Yra žmonės, kurie tik veisia, augina. Jie turi žirgus dar jaunus parduot arba samdyt žmogų, kuris juos mokins, dresuos. Jeigu nuo vaikystės nebuvę su žirgais, tai jiems daug sunkiau. O man viskas jau įaugę į kraują, jau viską darai automatiškai, turi tą pajautimą. Ypač, jei esi turėjęs gerą trenerį.

Mane pradėjo treniruot buvęs Lietuvos kavalerijos karininkas Liudas Navickas. Paskui buvau pas jo mokines. Tai, žinot, viską įdiegė. Tarkim, kaip elgtis, kad nesusižalotum, – juk arklys yra baikštus gyvūnas. Saviškiams jie nieko nedaro, bet jei kokia panika ar visa grupė arklių kažko išsigando, gali ir traumuot. Tiesiog turi išmokti, kaip su jais bendraut.

Čia kažkas atvažiavęs net juokiasi – jeigu aš stoviu aikštėj, tai žirgas taip ir taikosi prie manęs sustot, nes visi čia mano išauginti, kaip vaikai.

Parduot būna labai sunku. Nedaug aš jų ir parduodu – gal vieną per tris metus. Man tai kaip hobis, verslo tikrai nėra. Stipresni jojikai tai daro biznį, pigiai perka iš užsienio jau išbrokuotus arklius (sugadinta psichika), čia juos „paremontuoja“, o paskiau parduoda už daug didesnę kainą.

Kol galėsi pradėt joti,žirgą augini tris metus. O kumelė nešioja vienuolika mėnesių. Paskui pradedi mokint, tai kol išmokysi, kad galėtum parduoti, vieną žirgą turi išlaikyti penkis-šešis metus. Žirgai, kaip ir žmonės: charakteriai įvairūs, gabumai įvairūs, ne visi gali būti sportininkai. Kartais gimsta visiškas vidutiniokas, tai jo kaina bus mažesnė net už savikainą. O jei gabus žirgas, tada kainos kitos.. Bet jie gimsta, myli tave. Jeigu išsigąsta, bėga pas tave pagalbos, kad užstotum. Va, ta balta kumelė – labai jauki nuo gimimo. Būna ir kitokių charakterių: atšiauresni, nenori bendraut su žmogumi. Bet iš esmės, jeigu žirgas nuo mažens žino, kad žmogus jam ne priešas, jis į visus žiūri draugiškai.

O kai dirbau Vilniaus žirgyne, kur daug žirgų ir mažai žmonių, tai, įėjus į gardą, tos arabės kumelės tiesiog ant sienos lipo. Ir kumeliukas čia pat. Jis jau nuo gimimo mato, kad nuo žmogaus reikia bėgt. Tokius labai sunku prijaukinti.

O šituos nuo mažens glostau, ir jie supranta, kad čia viskas tvarkoj. Aišku, kas turi dideles bandas žirgų, pavasarį juos išleidžiair tik rudenį parsiveda namo. Tai jie kažkiek sulaukėja. Pavyzdžiui, Nemuno žirgyne – virš trijų šimtų trakėnų (iš ten ta veislė ir kilus).