Dabar ant stalo turiu dalmatiką, kurią po truputėlį tvarkau. Išėmiau naujai įdėtą pamušalą, kuris buvo negražus ir nevertingas, ir pasirodė senasis – drobinis, ir dar daug visokių dalykėlių, prie kurių reikės padirbėti.

Čia kaip detektyvas. Matosi, pavyzdžiui, rožinis siūlo punktyras. Galim spėti, kad čia, viduje, vietoj šitos detalės, buvo tokios spalvos audinys. Turbūt tiktai toj vietoj buvo įdėtas šilkinis pamušalas. Nežinau, gal taupumo sumetimais: kur matosi rankos, toje dalyje šilkinis, o kitur turbūt buvo šis, originalus... Įdomu, nes čia kiekvienas smulkus dalykėlis kažką šneka...

Galima prie to daikto sėdėti labai ilgai, nežinia, ar aš turėsiu tokią galimybę. Kartais, taupant laiką, nusprendžiama tvarkyti tik vieną jo pusę, kuri bus eksponuojama. Dažniausiai tai būna nugara...

O visi šitie galionai jau deformavęsi. Juos sugražint į kuo natūralesnę padėtį – daug darbo. Prie vieno daikto galima gyventi ištisus metus...