Šiandien kerpam Vudį. Darom standartinę šukuoseną. Bet man labiausiai patinka kirpti neveislinius, „dvorterjerus“. Vieną kirpau iš Nuaro prieglaudos. Paėmė toks vyras kalytę, turbūt, dovanot savo mamai, ir kirpau aš ją pirmą kartą. Tai vos neapsiverkiau – tokia gera. Ir maudžiau aš ją. Žinai, Nuare kokie jie būna. Ir tokia buvo graži, kai nukirpau. Didelis, fainas šuo. Su bantuku.

Reikia jau man kainą kelt. Sako, kai pigiai kerpi, pigiai ir atrodo. Kur brangiau – ten eilės. Skūpas moka du kartus.

Aš niekada negalvojau, kad tiek yra čiūdnų žmonių. Ateina: pusę metų auginau... Sakau, ar barzdą nukirpt, jorkšui? Nu, bandom. Tai, sakau, eikit, paskambinsiu, kai nukirpsiu. Ne, sako, jei galima, aš pabūsiu. Tas šuo dairosi į tą šeimininką. Nu gerai, sėdėk, galvoju. Ojėzau! Čia adrenalino reikia ampulės.