Šiuo metu dirbu vienas (žmonių samdau pagal poreikius). Stengiuosi apie statybas suprasti kuo daugiau, bet kasdien visko mokausi. Neseniai dariau pamatus, tai grįžęs negaliu užmigt. O ramybė atsiranda, kai ką nors pabaigiu. Jei matau rezultatą ir esu patenkintas, vadinasi, atlikau savo darbą gerai. Sunku papasakot...

Aš renkuosi objektą, nedirbu bet kur. Turi ir žmogus patikt. Norisi vis kažko naujo, nes jei koks standartinis šiuolaikinis butas, man nuobodu dirbt. Ten vienoda instaliacija, santechnika, sienos, – aš negaliu dirbt kaip prie konvejerio. Dabar laukiu, kada atsibos netipiški butai. Gal jau penktą ar šeštą tokį darau. Jei senos statybos, stengiesi išsaugot, ką gali, ar atgaivint, kas buvo padaryta. Pradedam remontą, ir jis po biškį virsta restauravimu.

Pinigai, aišku, svarbu (turiu šeimą), bet darbas ir malonumą turi teikti. Svarbu kokybiškai, kūrybingai dirbt savo darbą, o visa kita ateina. Ir pinigus sumoka. Neturiu tikslo varyt kažkur į Norvegiją.

Ir apskritai, reikia keisti požiūrį į tą darbą: statybos – vienas įdomiausių darbų!