Esame UAB „Sportinė aviacija ir Co“. Gamykla įkurta 1969 metais ir pavadinta „Eksperimentine sportinės aviacijos gamykla“. Joje daugiausia buvo gaminami lietuviški sklandytuvai. Konstruktoriaus Balio Karvelio sklandytuvas iš plastiko buvo pirmas toks tuometinėj Tarybų Sąjungoj. Geriausiais metais gamykloje dirbo iki 600 žmonių. Virš 100 konstruktorių, technologų, ir kitų darbininkų buvo. Net ekranoplaną buvo sukūrę, kuris metro aukštyje sklandėvirš vandens. Ir variklių cechas buvo įsteigtas, nes planavo gaminti ir aviacinius variklius. Čia buvo pagamintas ir motosklandytuvas „Nemunas“... O paskelbus Nepriklausomybę gamykla staiga nebeteko užsakovų.

Aš gamykloj pradėjau dirbti 1981 metais, baigęs KPI taikomąją matematiką. Dirbau programuotoju, bet iki tol jau tris kartus čia atlikau praktiką ir diplominį darbą čia parengiau. Iš pradžių tai buvo hobis, o paskui – ir darbas. Po penkerių metų pradėjau profesionaliai skaidyti. Į gamyklą grįžau 1999 metais. Buvo paskelbtas gamyklos bankrotas, tai mes čia kitą įmonę buvom įsteigę, aviacijos remonto.

Mes buvom profesionalūs lakūnai, skraidėme Sąjungos sklandytuvų rinktinėje, bet po Sąjungos griuvimo netekom darbo, nes atsisakėm po raudona vėliava skraidyt. Kaip kitaip? Tad iškart – bedarbiai. Pradėjom remontuot orlaivius. Pirkdavom rusiškus ir pardavinėjom į Vakarus. Atėjom padėt gamyklai išbristi iš bankroto. O 1990 metais buvo sukurtas sklandytuvo prototipas, kurį mes iki šiol modernizuojame ir kuriame: LAK–17. Jis dar buvo iš rusiškų medžiagų, ir lakūnas-bandytojas Vytautas Sabeckis su juo nukrito, susilaužė kaulus, vos išgyveno, nes lūžo sparnas. Tada pradėjom pereiti prie vakarietiškų, sertifikuotų medžiagų, kurias naudoja visa Europa, Boeingas, Aerobusas, Eurocopteriai. Tai polimerinės medžiagos, audiniai, stiklas, anglis, kevlaras, nuo kurių priklauso konstrukcijų stabilumas, patvarumas – ar jas išlaiko, kaip deklaruota, ar ne. Jų savybes galima nuspėti. O Rusijoj ir iki šiol bardakas, atsiprašant, negalim jais pasitikėt.

Dar gamyklos istorijoj buvo amerikietiškas projektas, sklandytuvas Genesis, toks beuodegis (su trumpa uodega). Jie bandė jį gaminti Lietuvoj, nes čia yra patyrusios ir pigios darbo jėgos. Tada, dešimtajame dešimtmetyje, mūsų darbo jėga buvo labai pigi. Buvo pagaminta gal trisdešimt Genesis sklandytuvų. Paskui projektas numirė dėl biurokratinių priežasčių.

Tas sklandytuvas nebuvo geriausias pasaulyje, bet gana neblogas. Bet kažkas su juo žuvo, ir amerikiečių investuotojai ėmė trauktis – išsigando atsakomybės. Bet jie įvedė tvarką gamykloje, pradėjo keisti žmonių mąstyseną, supažindino su naujomis medžiagomis.

Dabar mes galime pasigirti, kad gaminame motorizuotus sklandytuvus su elektriniais varikliais. Tokie mūsų sklandytuvai buvo sertifikuoti pirmieji pasaulyje. Vokiečiai jau turėjo sertifikuotą elektrinį sklandytuvą (su vokišku sertifikatu), o mes dirbam su europine aviacijos saugumo agentūra.

Sertifikatą gavome prieš dvejus metus. Bet nesustojom, pagaminom dar vieną mažesnį sklandytuvą. Pirmajam buvo leista variklį įjungti tik ore, kad galėtų per valandą baigti skrydį. Šimtas kilometrų – didžiulė parama. O tas mūsų mini sklandytuvas (jo sparno ilgis –13,5 metro) jau pats gali kilti. Pakyla, propeleris susiglaudžia, ir turime sklandytuvą. Jis dabar „ant bangos“, pardavėm jau apie dvidešimt, nors pagaminę teturim septynis. Laukia eilė. Tikimės, kad išeisim į plačius vandenis. Iki tol panašių sklandytuvų yra buvę tik su vidaus degimo varikliais, kurie ore ne visada užsiveda. Didelė rizika, daug yra žuvusių, – jie nėra tokie patikimi.

Kita vertus, mūsų gamyklos technologijomis pasinaudojo ne tik amerikiečiai, bet ir rusai. Sportinių lėktuvų SU–26 technologijos nurašytos nuo mūsų. Anais laikais jų inžinieriai pyko, kad visa mūsų dokumentacija yra lietuvių kalba, kilo triukšmas, teko pereiti prie rusų kalbos.

Sovietmečiu viskas ėjo tik per Maskvą. Pagaminome apie du šimtus tarptautinio lygio LAK–12 . Daug jų liko ir Lietuvoje, nes čia buvo stiprūs aeroklubai. Ir dabar Lietuvoje vyksta pasaulio ir Europos čempionatai. Per Nepriklausomybės metus jau buvo gal septyni tokio lygio renginiai. Šiemet buvo jaunimo pasaulio čempionatas, pernai – suaugusiųjų. Smarkiai mes einam į priekį.

Kai kurie dabar mūsų gaminami sklandytuvai lygiaverčiai su kitur pagamintais pasauliniu mastu, kai kurie – geresni už kitus. Sakyčiau taip: vertinant kainos ir kokybės santykį, pranašumas yra mūsų pusėje. Pastarajame pasaulio čempionate Vengrijoje naujoje mažųjų sklandytuvų klasėje mūsų sklandytuvai užėmė nuo antros iki penktos vietos, tad ir sportiniu požiūriu atrodom labai gerai. Dabar siekiama, kad šitos klasės sklandytuvai būtų elektriniai ir patys galėtų pakilti. Tuo mes ir užsiimam. Ateityje ir didieji sklandytuvai bus su elektriniais varikliais, bet tokį variantą dar reikia tobulinti.

Žodžiu, nors vakariečiai dar nelinkę mūsų laikyti lygiaverčiais konkurentais ir nori viską pirkti pusvelčiui, bet mes verčiamės neblogai. Dabar, va, gaminam Japonijai. Mūsų sklandytuvų yra Australijoje, Pietų Afrikoje, visose Europos šalyse, JAV, Kanadoje. Dabar du ruošiam Argentinai...