Dirbu viena. Esu ir dizainerė, ir stilistė, ir siuvėja, ir taisytoja. Tokie laikai atėjo, kad turi viską mokėti. Siuvu ir paprastus daiktus, ir kostiumėlius. Nuo paprastų dalykų iki meno. Tik iš kailio nesiuvu. O prieš septyniolika metų pradėjau siūti iš džinso: ir draskiau, ir siuvau.

Pas mane įdomesni žmonės eina. Tie, kurie įdomiau mėgsta. Su mašinom ir siuvu, ir siuvinėju, ir piešiu ant audinio, ir draskau, ir gadinu,– viską darau. Anksčiau pavyzdžių albumus darydavau. Ateina klientas – parodai. Dabar jau nereikia tų albumų, yra internetas.

Būna, kad durys neužsidaro, o būna – tyku ramu. Koks vienas ateina pasimatuoti. Jei ištisai eitų, tai nepadirbtum. Būna, kad tą dieną, kai reikia klientui atiduoti, eina ir eina žmonės. Arba skambina ištisai. Tada stoja visi darbai. O sako, kad siuvėja melagė, laiku nepadaro. Na, negali visko aprėpt.

Prieš rugsėjo pirmąją šešiolika valandų per parą dirbi. Tada jau koma. Jau savaitgalį griežtai sakai: neisiu į darbą, nes nesugebėsiu, bet vistiek... Čia negali pavargt, negali būt ir blogos nuotaikos, nes tada nei kūrybos, nei darbo. Vistiek prie meno turi būt žmogus, šitą darbą dirbdamas.

Sakiau, gyvenime nebūsiu siuvėja, bet tapau. Tai va.