Man iki primadonų dar biškį trūksta...

Aš jau penkiolika metų dainuoju. Šitas „Madam Butterfly“pastatymas man ketvirtas ir, sakyčiau, pats nuostabiausias. Kokia užkietėjusia širdim žiūrovas bebūtų, jo pabaigoje neįmanoma neverkti. Ir spalvos, ir stilistika, ir dirigentas, – viskas įtakoja. Šis režisierius yra genijus, ir dirigentas tiesiog prikausto dėmesį – kvėpuoja su mumis. Koks emocingas! Ir labai plastiškas.

Čia tikra muzika. Kai pirmą kartą Rygoj vyko repeticija, tai, žinokit, ir aš apsiverkiau. Bet ne aktorius turi verkti, o žiūrovas, ir spektakly viskas buvo tvarkoj.

Sopranui tai nelengvas darbas, nes labai daug jausmų. Mums svarbiausia visa tai išreikšti: visas spalvas, visus niuansus.

Šita opera, sakyčiau, yra mano viršūnė. Aš kažkada galvojau, oi, kaip norėčiau taip dainuoti, ir atėjo tas laikas! Man ir garbė, ir džiaugsmas. Neslėpsiu, mes visi norim pripažinimo. Jeigu Dievas davė balsą, mes turim jį išreikšti. Ir aš labai džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad teatras suteikė man tokią galimybę. Žinoma, ir atsakomybė baisi, nes visą laiką reikia galvot, o man iki milimetrų viską reikia padaryt. Ir labai svarbu niekada nesustot.