Esame Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Patologijos skyriuje. Aš esu pagalbinis darbuotojas, sakykim, patologas. Dirbu jau trisdešimt vieneri metai. Mano mama čia buvo skyriaus vedėja, kažkaip čia prie jos ir prisiglaudžiau.

Mes darome skrodimus. Senais laikais visus tirdavome, visiem mirusiems buvo daromos autopsijos: išimami organai, patikslinama diagnozė, nuo ko mirė. O dabar jų sumažėjo – nebereikia, neįdomu... Buvo čia ir mokymo bazė. Sueidavo krūvos studentų, stebėdavo visą procesą. Būdavo ir krūvos daktarų, profesorių. Dabar ištuštėjo (kaip sodybų tuštėjimo metas), nežinau, kaip jie dabar mokosi, gal iš muliažų ar kompiuteriais? O kažkada čia buvo tokia mokslinė bazė, net chirurgai prašydavo leisti pasipraktikuot, sakykim, išmokti siūti. Užsitraukia naktį ant langų plėvelę, kad šviesa nesklistų, ir mokosi, tarkim, apendicitą išiminėt ar dirbti su sąnariais... Tais laikais viskas buvo galima. O dabar – sudėtinga. Dabar jie gal mokysis operacinėj...