Iš tikrųjų operacija užtruko netikėtai ilgai ir buvo sunki. Atrodė, atvejis – ne stebuklas. Išsukti ketvertą sraigtų, ketvertą kabliukų, išimti porą strypų ir atsukt aštuonias veržles, – išimt pacientui, prieš dvyliką metų operuotam Norvegijoj, stuburą fiksuojančią sistemą. Bet ėjosi gana sunkiai. Metalas, sakykim taip, tapo žmogaus kūno dalimi. Kaulai, minkštieji audiniai įaugę į visus plyšiukus, ir konstrukcija nepajudinamai tvirta. Todėl, kol išsiėmė, teko pjaut, degint, lupt, kalt, sukt, tempt, veržt.... Tai toks, sakykim, ir mechaninis darbas. Prisimenam, kad mes iš senų laikų barzdaskučių cecho. Reikia turėt jėgos, mokėt pasukt. Chirurgas turi būti šiek tiek nagingas. Jeigu į chirurgiją ateina žmogus, gyvenime medvaržčio į sieną neįsukęs, vargu, ar jisai stuburą teisingai sutvarkys. Turi turėti polinkį, kažkokį suvokimą, kad padarytum. Tuo ta chirurgija ir žavi, ir įdomi. Sunki, bet nelabai nusakoma.

Nors esu punktualus, pedantas ir į viską žiūriu atsakingai, tardamasis kur nors nueiti, į kokį susitikimą, visada sakau „gal“. Nes niekad negali pasakyti, kaip tau eisis. Atrodo, tą darbą dirbu jau daug metų, tūkstančiai operacijų, bet vis kas nors būna kitaip, kažką randi ne taip, tad niekad nežinai, kaip eisis ir kaip pasibaigs. Todėl mes visada šiek tiek nepunktualūs, tokia yra realybė.