Scenoje buvo aštuoni mūsų teatro aktoriai. Iš jų penki su regėjimo negalia: viena akla mergina ir keturi labai silpnai matantys. O trys turi kitą negalią. Dar matėme septynis jaunus žmones, kurie labai gražiai giedojo sakralines giesmes. Jie įsitraukė į mūsų spektaklį ir labai jį pagyvino, paįvairino. Tad iš viso penkiolika žmonių. Ir mūsų apšvietėjas, ir garsistas, ir tas, kuris projekcijas valdo, ir vadybininkai, – visi turi tam tikrą negalią.

Negali sakyti, kad veikiame chaotiškai, bet mes kažkaip nieko neplanuojame. Kiekvienais metais rengiame stovyklas, kur vyksta tokios meno dirbtuvės. Šį kartą pasirinkome skaityti meilės laiškus. Taip prasidėjo spektaklis „Alter ego“. Iš jo liko Napoleonas ir George Sand. Skaitymus kiekvienas pasirinko pagal save. Paskui pasirodė dar viena laiškų knyga, ir ją ėmėm skaityti. Kai išgirdau Cvetajevos laiškus, kažkaip ir panorau... Laiškas – tai širdies kalba kitai širdžiai. Juk rašydamas negalvoji, kad jį išspausdins. Tai yra labai tikras kūrinys. O šiais laikais liko tik internetas, kompiuteris... Todėl mes patys pradėjome vieni kitiems siųsti laiškus. Kaip malonu atidaryt pašto dėžutę ir rasti ten ne visokių reklamų ar mokesčių kvitų, o laišką. Pasiilgau to rašytinio žodžio. Nuo to ir prasidėjo.

Čia yra dvi kategorijos žmonių. Vieni turi įvairias negalias nuo gimimo, o kiti vėliau tapo neįgaliais. Gyvenai kaip visi: ėjai į darbą, uždirbai pinigus, ir staiga esi išmestas iš visuomenės, niekur nebetinkamas. Prarandi savo kompetencijas, ir viskas, esi niekas. Tai labai stipriai veikia, ypač vyrus. Visi išeina į darbą – žmona, vaikai, o tu lieki. Valyt dulkes, ar ką. Šuniukas irgi lieka namuose laukti šeimininko. Jis geras, mylimas, bet...

Kiekvienas čia ateinantis turi savo tikslų ir savo motyvaciją. Tai turbūt ne vien terapija. Kartais po išeiginių jie ateina irzlesni, piktesni, negu būna penktadienį. Galvoju: buvo namuose, pailsėjo, turėjo ateiti linksmi, atsipalaidavę, bet ne, ateina įsitempę...

Į kiekvieną spektaklį mes įtraukiame ir sveikų, būna net profesionalių aktorių ar dainininkų. Va, matėt, choras, buvo ir Virgilijus Bartkevičius iš Kauno, pantomimos meistras, jisai įnešė savo spalvą, tapo tuo alter ego. Jie sako, kad kai ateina į mūsų repeticijas, jaučiasi kaip patekę į kitą pasaulį. Gal ta atjauta čia yra. Žinot, po kančios žmogus dažniausiai tampa jautresniu.

Nuo ko pradėjome? Žiūrėjom Neįgaliųjų naujojo teatro spektaklį „Stiklinis žvėrynas“ pagal Tennessee Williamso pjesę, tragikomediją. Režisierius buvo Artūras Šablauskas, jau amžiną atilsį. Ir mes savo teatro veiklą pradėjome nuo šito spektaklio, norėjosi kažko tikro. Pirmame spektaklyje vaidino mano sūnus. Ir aš vaidinau. Dar vaidino Ingutė Filipovič – vežimėlyje. Ir Džimą vaidino tas, kur dabar Tomą vaidina. Šiaip tai mažai ką atsimenu...