Esu gyvūnų prižiūrėtojas. Oficialiai taip tas darbas vadinasi. Prižiūriu šitą kvartalą, kur kupranugariai, pekariai, maros. Bet mes keičiamės, ir tenka dar lamas, stumbrus prižiūrėti, šitą, va, galą. Jis neoficialiai vadinasi Pakraštys, oficialiai – vienas iš Kanopinių žinduolių skyrių, jų viso yra trys. Ten dar ožkų kaimelis, mes taip neoficialiai vadinam, ir apačioj – žirafos. Bet visi – Kanopiniai žinduoliai. Yra plėšrūnai ir terariumas, paukščiai, pelynas. Tokie skyriai.

Tvarkėm voljerą. Mes valom ir ruošiam maistą. O jeigu kokie ypatingi atsitikimai, pavyzdžiui, parduoda kokį gyvūną arba atveža naują, tada jau kitokie darbai. Jeigu serga, reikia nuo kitų gyvūnų atgint, kad gydytojo neužpultų. Va toks darbas.

Šieno ryšulį suvalgo, gal dešimt kilogramų. Dieną – gal kokį dvidešimt kilogramų šieno, žolės, kombinuoto pašaro, bulkos, morkų. Kupranugariai, patinas sveria pusę tonos. Dideli, naminiai gali svert net toną.

Kupranugariai draugiški, bet tokie nervingi. Jiem kaip užeina. Jeigu ėst nori, vat, žalias švarkas, būna, kad griebia už rankos, galvoja, kad čia maistas. Pasitaikydavo anksčiau, girdėjau, kad ir pakandžiodavo žmones, ir sugriebia, ir meta. Mum nepasitaikė. Bet jau nemalonu. Neši šaką, o jau užsiveja: iš tolo pamato, labai nori tos šakos ir bėga tau už nugaros. Atbėga arklio greičiu. Tai, ačiū Dievui, sakai, kad neužlipo. Pusė tonos.