Aš jau daug metų savo darbą vadinu kultūros filosofija. Kartais – hermeneutine kultūros filosofija. Maždaug prieš dešimt metų išleidau knygą „Steigtis ir sauga“. Vienas iš dalykų, kuriuos dėstau Universitete, ir yra šis. Visą laiką pamažu yriausi į priekį, o dabar jaučiu, kad laikas parašyti kažką panašaus į antrą tomą. Pirmasis buvo apie tai, kaip žmogiški veiksmai tampa pavyzdiniais, tokiu pavyzdžiu, kurį paskui kartoja kiti . Taip visuomenės gyvenimas vyksta pagal tam tikrą formą, turi kažkokius krantus ir taip toliau. Tai, trumpai sakant, ir yra ta steigtis ir sauga. O dabar noriu parašyti knygą „Darbas ir dirbinys“. Apie tai, kaip dirbdinami dirbiniai, ir kokie būna tie filosofiniai pagrindai, pamatinės prielaidos.

Visą laiką man rūpi, kaip apie tuos dalykus buvo mąstoma Vakaruose, visa tai traukiu iš Vakarų kultūros istorijos. Pradedu nuo graikų, paskui per Viduramžius iki Naujųjų laikų ir iki dabarties su dabartine technika... Tokia, maždaug, veikla.

O Rytų neimu (aš ir Vakaruose jaučiuosi laukinis), nes man reikia kažką suprast, ir matau, kad nieko neišeina, neįmanoma įsigilint. Ir į lyginamąsias civilizacijų studijas žiūriu labai skeptiškai. Manau, kad kai lygini: čia taip, o čia tokie variantai, – jos gana paviršiniam arba abstrakčiam lygmeny yra galimos. O kai kalbam apie lyginamąsias studijas tarsi tai būtų kačių lyginimas su šunimis, – labai juokinga, lėkštas vaizdas. O va ta vidinė perspektyva... Jeigu nori suvokt iš vidaus, tai pasidaro kažkoks begalinis uždavinys. Taip pat manau, kad kažkada tolimi dalykai pasidaro artimi, ir tada gali eiti link jų. Taip atsiveria kažkas naujo. Bet vis tiek išeities taškas yra tradicija, kurioje gimsti. Ir tai, man atrodo, neįveikiama. Todėl aš visada lieku Vakarų horizonte.

Žinoma, kai kas pavyksta. Pavyzdžiui, šalia Antikos dabar mane domina Biblinė kultūra. Aš ją dažnai pasitelkiu. Bet, tiesą sakant, Biblinė kultūra jau irgi yra Vakarų savasties dalykas.