Kažkada 1993 metais Vytautas Kavolis mūsų paklausė, ar būtų prasminga „Santarą-Šviesą“ perkelt į Lietuvą, kad konferencijos kasmet vyktų Lietuvoje. Mes pritarėm, mums atrodė, kad prasminga, ir nuo to laiko tą vežimą vežam...

Esam tam tikra organizacija be organizacijos, – mes nesam niekur registruoti. Ir Amerikoj jie nebuvo registruoti, tokia keista organizacija, bet ji gyvuoja. Vienu metu buvo tam tikra krizė, sueidavo nelabai daug žmonių, o pastaraisiais metais „Santara“ sutraukia jų labai daug – šiemet registravosi keturi šimtai. Tokios gausios, kaip dabar, niekad nebuvo. Jungtinėse Amerikos Valstijose tai irgi nebuvo masinė organizacija, ji buvo akademinio jaunimo, kuris su metais brendo ir tapo profesoriais.

Ir dabar „Santara“ turi savo branduolį: tai išeivijos ratas (kuris vis po truputėlį mąžta), senbuviai, kaip Algis Mickūnas, ir akademinis Lietuvos jaunimas. Bet visą laiką pritraukiami ir nauji žmonės (šiemet yra pirmąkart atvažiavusių ir solidesnio, brandesnio amžiaus žmonių). Toks pulsuojantis, gyvas sambūris.

Iš pradžių „Santarą-Šviesą“ rėmė Atviros Lietuvos fondas, o šiandien ji išgyvena iš savo lėšų, iš dalyvio mokesčio pasidengiam salės nuomos kainą.