Esu kubilius. Nuo penkiasdešimtų metų šitą darbą dirbu. Dirbau darbe, po to dar parėjęs namo krapštydavau. Kaimynas buvo, seniokas, jis ir pamokė. Jis buvo geras meistras, ratus dirbdavo. Aš ratų nedirbau, visą laiką dirbau kubilus, ir didelius, ir mažus. Tik pirties kubilų nedarau, – iki dvidešimt kibirų didumo.

Dirbu alaus bačkeles dvidugnes. Į alaus bačkelę įstatau kraną, volę įtaisau, kur nori, – viršuj, šone (per vidurį geriau). Iš ąžuolo darau. Iš kaladės skeliu šulus, paskui tašau, obliuoju. Dabar jau niekas neskelia, ant zeimerio suvaro, ir gerai, mažiau darbo...

Skaldyt reikia pagal rieves. Ir stipriau, ir ne taip varžosi, kraiposi lentos. Lenta geriau iš vidurio, kad rievės būtų. Kopūstams darau ir eglines, ir juodalksnio, ir drebulines. Ale geriausia tai ąžuolinės. Ąžuolinė jau užtikrintai nepamainoma.

Abliarka tik didumą nuimu, užapvalinu, vidų išdrožiu rankomis. Obliukas, lenkena – mano instrumentai. Žiemą ir arkliam kinkyt lankus lenkiu.