Jeigu opera, su choru draugauju. Jeigu baletas, tai einu aukštu aukščiau ir draugauju su baleto artistais. Mes esam aštuonios aprengėjos, ir kiekviena turim tam tikrą grupelę savo žmonių. Ruošiamės rytdienos operai „Manon“. Šiandien atsivežėm iš rūsioir sandėlio kostiumus. Peržiūrėjom, suskirstėm, paruošėm batus (čia ne visi, dar visą maišą reikės atsivežti).

Dabar atsivežiau visą vežimėlį cilindrų, juos padėsiu ant stalo: čia – karininkas, čia – viršininkas, dar bus du paštininkai. Va čia sėdi Afanasjevas: jam bus trys, keturios kepurės ir trejos poros batų. Tada marškinius išskirstysiu, ir žiūrėsiu, ar nieko netrūksta. Dar sutikrinsiu, ar visur yra pirštinės, nes viskas labai svarbu. Jei artistas staiga apčiuops, kad nėra pirštinių, bus triukšmo. Turim krūvą pirštinių: aš jas turiu sužiūrėti pagal pavardes. Dar sutikrinau, ar visi diržai – juk negali į sceną išeiti be diržo, atlapas. Visos detalės reikšmingos.

Rytoj, kai ateis choras, dar kartą viską sužiūrėsiu: ar niekas neužsilenkę, ar nieko netrūksta. Kai pradeda rengtis, visko būna: tai nebesueina kelnės, tai staiga per plačios pasidarė, ir tenka ieškoti petnešų. Nes kai kurie spektakliai būna ir po pusės metų, žmonės ir pastorėja, ir sulysta...

Mūsų darbas turi adrenalino. Jis ir įdomus, ir labai atsakingas. Ypač su naujais spektakliais, kol ten viskas įsivažiuoja. Mes esam nematomas frontas...