Mes kostiumininkės. Ruošiam artistams drabužius: lyginam, jeigu kur suplyšę,susiūnam, jeigu reikia, paplaunam. Taip pat padedam apsirengti: jeigu užsegimai kokioj nepatogioj vietoj, padėti būtina, – jeigu mes nieko nedarytume, nebūtų spektaklio!

Kartais per porą minučių reikia balerūną perrengti nuo galvos iki kojų. Tad mes pasiruošę laukiam kulisuose. Kartais dviese vieną žmogų rengiam, nes viena nespėtų (viena kojines, batus, o kita – kalnieriuką taiso). Balerūnas kartais negali iš karto kojos pataikyti, o jei dešimt ar penkiolika sekundžių prasimakaluos, nebespės išeiti kartu su muzika. Žodžiu, būna streso.

Operoje mažiau skubam, ir ten didesni rūbai. O balete smulkesni rūbeliai ir jų labai daug: triko, paskui bliuzkutė, liemenė, dar koks švarkelis, kabliukai visokie nugaroj. Pavyzdžiui, per „Barborą Radvilaitę“ – kaip koks uraganas! Ir „Vienos kraujas“ – baisu, kas ten darosi. Labai greiti perrengimai. Žiaurūs.