Kai pasišoviau tapti kino scenaristu, vaikystės draugas poetas mane įspėjo: distancija yra labai pavojinga.

Scenarijų pradėsi, bet jo nebaigsi. Dažniausiai būna taip.

Na, tarkim, baigsi. Nepriims, priežastis nesvarbi.

Gerai, priėmė, paleido gamybon.

Įpusėjus, režisierius užgėrė, darbus sustabdė, finansavimą nutraukė.

Jei viskas ne taip blogai, ir filmas baigtas, nesidžiauk.

Pamatęs, kas iš to išėjo, pasijusi, kaip tasai iš „Tomo Sojerio“, kurį aptepė degutu, išvoliojo pūkuose ir vežioja po miestą.

Tai va, kankinamas nuojautų sėdžiu ir keikiu save, kad nepaklausiau vaikystės draugo: poetai juk aiškiaregiai.