Tai va, mes čia žaidžiame kiną. Jau trys dienos filmas pabaigtas filmuoti. Visi atsipalaidavo, jau švenčia pergalę... O tu kiekvieną dieną grįžti namo ir galvoji, ar padarei ką nors blogo, ar ne, ar nebus gėda po to tą kadrą žiūrėt... Per dieną realaus laiko nufilmuojame apie tris su puse minutės. Vadinasi, jeigu filmas yra dviejų valandų, mes jį filmuojam trisdešimt-keturiasdešimt pamainų. Šiandien, pavyzdžiui, nufilmavom kokias penkias minutes. Sunki diena buvo, ilgai filmavom.

Labai dažnai filmų operatoriai patys nejudina kameros. Jie sėdi kaip vaizdo režisieriai prie monitoriaus, komentuoja. Bet man taip nepatinka, aš pats viską darau, nepatikiu kameros niekam. Kai vienas darai, tai plaukia tas filmas. Daug filmuota iš rankos – tokia stilistika. Režisierius taip norėjo, aš sutikau, nors... Tai yra mano ranka, mano rankraštis. Kitas žmogus darytų – kitaip padarytų. Čia toks autorinis dalykas, tai yra gražu. O antras operatorius ateina man padėt, nufilmuoja tokias detales.

Labai svarbu, kad geras kolektyvas būtų, gera aura. Jie kaip kapsulė turi mane apsaugoti nuo visų problemų. Mano pirmas asistentas yra Focus puleris, kitas rūpinasi suformuoti kolektyvą aplink kamerą – jie valo objektyvus, taiso optikas, daro testus. Po to jau eina gaferis – apšvietėjas, jis turi ir kitą apšvietėją. Užsienyje jis vadinamas bestbojum, gerasis berniukas, kuris skaičiuoja, kad visa technika būtų: štatyvai, lempos ir taip toliau. Šiandien, pavyzdžiui, dešimt žmonių vien tiktai su šviesa dirbo. Dar nauja profesija atsirado – DAT meistras, jo darbas yra atrasti, kaip optimaliai filmuoti, kad būtų geriausia kokybė. Ir nufilmuotą medžiagą saugoti, kad neprapultų. Prieš kokius du tris metus, kai atsirado skaitmeninė technologija, atrodė, kad jie užims operatoriaus dešinės rankos vietą.

Postprodukcija – jau kitas menas. Kai kurių dalykų ir aš neįkandu, pavyzdžiui, spalvų nustatymas – tai alchemija.

Toks kolektyvas. Krūva žmonių. Visi turi valgyti, visiems atlyginimą mokėk. Įsivaizduojat, kokia industrija. Kasdien, kai baigiasi filmavimas, reikia visiems paspaust ranką, – tokia tradicija. Tai užima apie dvidešimt minučių. Jeigu nepaspaudi rankos, mano, kad kažką tą dieną darė blogai. Jie visi kaip vaikai.

Bet šiandien, kai pasakiau, kad ateis fotografuoti, – labai pasikeitė nuotaika. Nes jiems dėmesys svarbus, tas fotoaparato nukreipimas... Jie už kadro dirba, nieks jų nemato, ir staiga jie tapo matomi, įvertinti šitoj visuomenėj, šitam gyvenime. Tai labai gera idėja.

Manau, kad didžiausia utopija yra kažką bandyti pakeisti. Ir tuos studentus gali pakeisti per stojamuosius, atsirinkdamas žmones, su kuriais tu gali šnekėtis ta pačia kalba. Ir gali dalintis, gali duot, duot, duot. Ir kai tu daug duodi, jie daug gauna ir po kažkurio laiko pradeda gražinti...

Pavyzdžiui, tas berniukas, antras operatorius, studentas – būsima žvaigždė. Šiandien labai gražius vaizdus nufilmavo. Ta Lietuvėlė... tais žmonėmis graži. Ir nihilizmo daug yra, matyt, madinga viską blogai matyti, bet aš, pavyzdžiui, nebendrauju su tokiais žmonėmis. Aš bendrauju su tokiais, kurie man sako: ar tu matai, kokie ežerai, koks vėjas...