Darbas čia vyksta, sakyčiau, labai reikalingas. Mažinu bedarbystę. Bobutėlės gal ne verslu, o savo hobiu užsiima: apmezga anūkus, vaikus, provaikaičius. Ir jaunoji karta pradėjo vilną naudoti vėlimui, ypač nėščios, vaikus auginančios moterys.

Aš stengiuosi priimti jau išplautą vilną, nes pagal gamtosaugos reikalavimus, plaunant didesnius vilnos kiekius, reikėtų turėti valymo įrenginius. O dešimt, penkis ar tris kilogramus vilnos bobutė gali išsiplauti bet kur, nepažeisdama įstatymų.

Va, iš Danijos man atvežė šinšilų plaukiukų. Jie vieni – kaip pūkas, tai aš jų simboliškai įdėsiu, sumaišysiu su vilna. Prieš tai dar reikės per fuchtelį, per kedentuvą paleisti. O čia – vilnos sumaišytuvas. Toks pirmas etapas, mišinio paruošimas. Paskiau šitą vilną dėsim į bunkerį...

Kam reikia vilnos vėlimui, pasiima iškarštą. Kiti prašo suverpti, tai jau ilgesnis procesas. Reikia antro karšimo, kantavimo, taip suformuojamas siūlų pusfabrikatis. Jį susuki į vieną siūlą, o po to – du siūlus į vieną, galiausiai dedu ant šitų verpsčių ir susuku į gijas. Tada atiduodu moteriškėm, o jos susisuka į kamuoliukus ir mezga.

Vilniaus, Kauno, Alytaus zonose tėra viena privati karšykla. Fotografai, televizijos ir spauda mane jau išgarsino. Čia vyksta ir edukacija, atvažiuoja profesinio rengimo centrai, mokiniai.