Dirbu taip, kaip prieš 500 metų: tradiciniais metodais ir su natūraliomis medžiagomis. naudoju mineralinius dažus ir pats juos gaminu, pagrindą darau iš kiaušinio trynio. Ir lentas užsakinėju specialias, iš liepos. Kloju ant jų drobę, ne kartą gruntuoju, paskui piešiu ir natūraliu auksu auksuoju. Tada dar poliruoju ir taip toliau. Galiu net reljefą, graviruotę padaryti. Ir viskas baigiasi lakavimu.

Dabar baigiu užsakymą – darau Jėzaus Kristaus ėjimą į Jeruzalę. Yra ir kitų užsakymų, pavyzdžiui, bažnyčia užsakė mūsų bendrovei padaryti tokių nedidelių ikonų – pardavimui žmonėms. Užsiimu ir restauravimu. Ši labai didelė ikona – „Paskutinė vakarienė“. Ir dar trys didelės ikonos laukia.

Sentikių ikonos nuo stačiatikių ikonų skiriasi technika. Pavyzdžiui, sentikių ikonoje lenta turi būti su kovčegu. Kovčegas yra tas išėmimas viduj. Stačiatikiams jo gali ir nebūti. Ir užrašai turi būti kitokie. Mes neturime tų naujų šventųjų, kaip stačiatikiai. Pavyzdžiui, jų labai gerbiamas Serafim Sarovski. Sentikiai tokio neturi. Nes sentikių visi šventieji – tik iki atsiskyrimo 1666 metais.

Aišku, ir mūsų ikonų paišymas yra gana konservatyvus. Mes negalim, kaip dabar stačiatikiai, paišyt realistine maniera, bet negalim ir graikiškų ikonų paišyt. Mes sekam Andrejum Rubliovu. Lietuvoje visos ikonos yra XVIII–XX a. stiliaus. Kai sentikiai atvyko į Lietuvą, atsirado savita tapybos mokykla. Jos ištakos – Syzranės ir Palecho mokyklose. Ir dar prisidėjo kažkiek vietinės Pabaltijo stilistikos.

Michailovas buvo mano mokytojas. Jis gimė netoli sienos, Baltarusijoje, kur Pastovys, Vidžiai... Ten dirbo, o paskui buvo pakviestas čia, į Vilnių. Studijavo žinomo Estijos tapytojo Frolovo darbus, ėmė truputį juo sekti, bet mes vis tiek išlaikom tradicinį stilių.

Dabar labai daug informacijos internete, o anksčiau žmonės tiesiogiai kopijuodavo nuo senų ikonų. Bet geriau, kai ikonų tapytojas ne kopijuoja, o pats viską paišo. Aš taip ir darau.

Dabar daug žmonių pradėjo ikonas tapyt. Bet tokių, kurie laikosi tradicijų, beveik nebėra. Tik pora ikonų tapytojų visam Pabaltijy. Aš – čia, o Latvijoj dirba Portnovas, gal dar kas nors.

Šiaip pas mus ikonų tapytojas turi būti ne tik profesionalas, bet dar ir įšventintas. 1996 metais buvo specialus Soboras, kai mane ir mano kolegą Portnovą Nikolajų įšventė būti ikonų tapytojais. Tokių įšventintų tiek ir tėra. Visi kiti gali kažką tapyti, bet tai nebus ikonos. Kiekvienas turi dirbti savo darbą.

Nežinau, kaip čia toliau bus. Kaip Dievas duos. Gal dar turėsiu mokinį, o gal ir ne, tai didelis klausimas. Sentikių mažėja, bažnyčių beveik nestato. Man pasisekė Klaipėdoj didelį ikonostasą padaryt. Gal dar kas nors bus gyvenime. Darbo kol kas yra.