Esame gyvūnų prieglaudoje „Tautmilės prieglaudėlė“. Pirkdama šitą sodybą svajojau turėti galimybę priglausti ir ūkinius, ir laukinius gyvūnus. Dabar tvarkomės atitinkamus dokumentus, bet gyvūnai ateina pirmiau, negu dokumentai. Tai dabar bus dviejų savaičių košmariukas, reikės viską susitvarkyti, nes ne visiems mano komunos gyvenimas yra suprantamas, daug kas įžiūri grėsmę.

Bet tie gyvūnai, kurie gali kelti grėsmę, sėdi uždaryti, kol išmoksta draugauti su kitais. Bet ilgainiui jie tampa kaip šeimos nariai – tokia visada ir buvo mano svajonė. Kaip mes išmokstam, taip ir jie išmoksta toleruoti kitus, kartu valgyti, nepykti.

Vilniuje to negalėtume sau leisti. Ten yra tik viena patalpa tiems, kurie moka kartu gyventi. O šunų tikrai labai įvairių pakliūna. Kadangi čia plotai daug didesni, jie savo energiją išlieja žaisdami, o ne pykdamiesi.

Čia gyvena šunys, katės, lapė, gandrai, yra mažas avinukas, vienuolika avių, senutė poni – visi, kuriems reikia šitos vietos, čia ir patenka. Dvi avys pateko iš žirgyno, kai kaimynai nebeapsikentė jų keliamo triukšmo, dvi pirkome varžytinėse, kai pardavinėjo apleistus gyvūnus. Penkios avys čia atsidūrė, kai mirė mano pačios mama. Dėl jų dabar didžiausia problema, nes jos neženklintos, – mano mama tuo nepasirūpino. Dar žąsinai pakliuvo. Būna, kad ūkininkas sako: arba sriubai, arba pasiimk. Tai šį bei tą priėmėm.

Laukinių gyvūnų didžiąją dalį išslaugom ir paleidžiam, nes toks tikslas ir yra. Bet kai kurie lieka. Dabar gyvena tik du gandrai, gulbė, keletas varnų, lapė ir ežiukas. Varnas maitinam ir tiek. Sužeistiems balandžiams dabar darom atskirą voljerą. Tai miesto paukščiai, kurie buvo sužaloti.