Po dešimtmečio tai, ką mes dabar darom, jau bus archaika. Pasaulyje keičiasi gintaro rinkos tendencijos. Dabar gintaru labai susidomėję Rytai, bet jie turi kitokias technologijas ir kitaip įsivaizduoja galutinį produktą. O mes taikomės prie klientų (ir Kinijos, ir Prancūzijos pirkėjų), bet darom ir savo darbus, kas mums yra įdomu.

Europiečiai suvokia gintarą kaip gyvą daiktą, kaip organinės kilmės medžiagą. Ką tas gabaliukas padiktuoja, tą ir pagamini: pabrėži formą, faktūrą, kokias duobutes ar priemaišas. Tai europiečiai arba amerikonai supranta kaip papildomą vertę. O Rytai gintarą suvokia kitaip pusbrangį arba brangų akmenį, ir juvelyrika turi atitikti brangaus akmens apdirbimo standartus: kad būtų švaru, be priemaišų, kad, neduok Dieve, nebūtų skilimų, įtrūkimų, įbrėžimų. Idealus nupoliravimas, nušlifavimas.

Aišku, yra išimčių. Kartais koks krisliukas gali būti traktuojamas ir kaip privalumas, nes ir Rytų pirkėjams tai garantija, kad čia yra tikra, natūralu (o europiečiams tas natūralumas dar pabrėžiamas). Bet sunku prognozuoti. Kinų rinka jau superka ir tai, kas seniau jiems atrodė neįdomu, pavyzdžiui, sluoksniuoto gintaro papuošalus, kur matosi visa gintaro struktūra, kažkokie augaliniai inkliuzai. Gal ir jie norės grįžti prie tikrosios gintaro prasmės, ką čia gali žinot?

O technologiškai vis tiek, matyt, apdirbimas keisis, bus daugiau automatizavimo. Ir dabar, pavyzdžiui, gintaro spalvos jau rūšiuojamos staklėmis: supylei krūvą rutuliukų, ir staklės išrūšiuos net pagal atspalvius (gintaro spalvų ir atspalvių yra virš keturiasdešimt, tad išrūšiuoti juos vėriniui – didelis darbas). Mes tokių dar neturim, bet tokie dalykai egzistuoja.