Pasirinkti, ar aš esu istorikas, ar filosofas, man labai sunku, nes turbūt ir viena, ir kita. Savo knygose kartais būnu daugiau istorikas, kartais daugiau filosofas. Kai rašau apie Platoną arba jį dėstau, tai, aišku, esu labiau filosofas. Kai užsiimu senaisiais tekstais, ne tik lituanistiniais, tai tampu, didele dalimi, istoriku. Šiuo metu rašau knygą apie krikščioniškus apokrifus, tai vis dėlto yra istorijos ir filologijos, ir religijų istorijos, ir filosofijos sankirta. Apokrifai, tai knygos, kurios primena Šventojo Rašto knygas, bet tokios nėra. Jos yra vėlesnės, bet pagal žanrą– legendiniai pasakojimai apie Jėzų, apaštalus. Nagrinėju tuos savitumus, pažiūrėsim, kas išeis.

Studentams dėstau graikų literatūros istoriją, skaitau su studentais Platono „Valstybę“.

Kai ruošiau „Baltų mitologijos šaltinius“, buvau lyg vienas tyruose. Toks gyvenimo skyrius buvo, kur galėjau šį tą padaryt, ko niekas iki tol nebuvo padaręs. Nes N. Vėliaus padaryta labai daug, bet su archyvais specialiai nebuvo dirbta. O aš dirbau tiek su archyvais, tiek su leidiniais, specialiai ieškodamas. Nemanau, kad ir aš viską surinkau, bet dirbau Krokuvoje, tikrai rūpestingai Romoje peržiūrėjau du pagrindinius archyvus, Jėzuitų ir Tikėjimo skleidimo. Kai ką radau bibliotekose, internete. Gal viena kita smulkmena galėjo būti ir pražiopsota.

Ramybės nėra. Jeigu būtų ramybė, tai galėtum ramiai permąstyti, kas nereikalinga, atsijoti. Bet, deja, deja…