Cemento gamybai naudojame molį ir kalkakmenį. Kalkakmenį iš greta esančio karjero sutrupiname dvigubu trupintuvu. Yra vadinamasis žiauninis ir smulkaus trupinimo plaktukinis trupintuvas. Toliau transporteris perduoda į mišinio sandėlį. Ten sutrupintas kalkakmenis tam tikru santykiu sumaišomas su karjeriniu moliu iš Alkiškių karjero. Iš mišinio sandėlio įrengimais (yra toks vadinamasis reklaimeris, kaušinis iškastuvas, jis iškasa jau paruoštą mišinį) ir transporterių sistema perduodama į dozavimo bunkerius. Yra du mišinio bunkeriai, vienas – geležies rūdos, kurios reikia pridėt, kad, degant klinkerį, neišdegtų krosnies futiruotė, įkloja. Susidaro toks apkepas, kuris apsaugo plytas nuo greito išdegimo. Dar kartais dedam smėlio. Visas tas mišinys patenka į rutulinį žaliavų malūną. Jame karštis, kuris patenka iš krosnies, išdžiovina, o rutulinis malūnas ir dar vienas trupintuvas viską susmulkina iki labai smulkios frakcijos, o drėgmę išgarina iki vieno procento. Tada perduodama į įkrovos silosą. Tame silose sandėliuojama iki 15 000 t (?), tada aerolovių ir elevatoriaus pagalba paduodama į ciklonų bokštą, kurio aukštis yra 105 metrai. O su visom ortakių alkūnėmis – virš šimto dešimt metrų.

Ten yra keturių ciklonų sistema. Paduodama į viršutinius ciklonus, ir medžiaga, leisdamasi žemyn per ciklonus, per visus transportavimo įrenginius, iš krosnies apačioje gauna karštį. Ir šitas karštis mišinį dekarbonizuoja. Kitaip sakant, pradeda jį išdegti. Per ciklonus praėjusi medžiaga patenka į krosnį, gulinčią horizontaliai. Jos ilgis – 85 metrai, o temperatūra – iki 1800 laipsnių. Kol praeina per šitą krosnį, klinkeris galutinai išdegamas, ir jis nubyra į transporterį, vadinamąjį kaušinį, kuris pakelia jau išdegtą klinkerį į talpyklas, į vadinamuosius klinkerio silosus.

Ten, tuose silosuose, klinkeris yra sandėliuojamas tol, kol prireikia malt cementą. Iš šitų klinkerio silosų, per specialius iškrovimo mechanizmus klinkeris paduodamas ant juostinių transporterių, kuriais patenka į cemento malūnus. Jų turime keturis. Ir pagal klientų pageidavimus malame atitinkamą cemento tipą. Kiekvienam cemento tipui yra savi reikalavimai. Kai malamas klinkeris, pagal cemento tipą pridedama gipso arba paprasto, žalio kalkakmenio, iš malūno jis pneumotransportu transportuojamas į cemento silosus.

Temperatūra reikalinga tik klinkeriui išdegti. Toliau pageidautina kuo žemesnė temperatūra, nes į cemento malūnus klinkeris turi patekti ne karštesnis, nei šimto laipsnių. Kitaip procesas prastėja, nes cemento malūnai yra užpildyti metaliniais malimo kūnais, kurie patys skleidžia temperatūrą. Pagamintas cementas pirkėjams tiekiamas vagonais palaidas arba sufasuotas į maišiukus.

Tai trumpai tokia technologija.

O kuras yra anglis, kuri sandėliuojama aruoduose, iš kurių taip pat transporterių sistema paduodamas į anglies malūnus, o ten sumalama iki dviejų procentų drėgmės (ir smulkumas turi būti atitinkamas). Tada ji purškiama į krosnį ir dega klinkerį. Tai va.

Yra dedamos maksimalios pastangos, kad būtų išvengta avarijų. Bet kaip ir kiekvienoj gamyboj, visko būna. Būna užsikimšimai, būna kažkoks įrengimų gedimas, dar kažkas. Bet yra automatinė sistema, kuri, kilus pavojui, viską stabdo: medžiagos padavimą, po to ir įrenginį.

Toks sustabdymas vidury proceso, aišku, yra be proto brangu. Tai kainuoja ir daug darbo, ir daug pinigų, kadangi krenta temperatūra. Kai susitvarkęs nori vėl viską užsikurt, reikia iš pradžių kūrent krosninį kurą, paskui anglį, kad pasiektum reikiamą technologinę temperatūrą. Tik tada paduodama medžiaga.

Pasitaiko visokių ekstrymų. Tarkim, blogai susprogdino karjero akmenį, liko didelis gabalas. Krito – užsikimšo. Ir viskas. Kadangi yra mechanizmų grandinė, viskas susiję, tai jeigu vienoj vietoj stop, visa grandinė stoja.

Avarijos, gedimai yra labai brangus malonumas. Dėl to maksimaliai stengiamės to išvengt. Na, ir žmonių sauga. Čia visi procesai karšti, todėl saugos priemonės, instruktažai, reikalavimai, karščiui atsparūs rūbai – viskas turi būti. Juk nesam sau priešai, visi norim gyventi ir būti sveiki.