Esu mokslo darbuotoja oranžerijoje. Dirbam trise, užsiimam kasdiene augalų priežiūra: valymu, lapų rinkimu, šlavimu, laistymu. Oranžerijoje yra šeši skyriai: keturi atogrąžų ir du paatogrąžų. Mažiausia darbo žiemą kaktusyno skyriuje. Dar dykumų ir pusdykumių skyriuje tris mėnesius beveik nieko nelaistome, nebent vieną kitą augalą, kai labiau įšyla. O kaktusai turi tris mėnesius pailsėti sausai ir vėsiai (tik vėsumos čia trūksta – kai tik vėsiau, renkasi kondensatas ir labai laša), o dabar, kovo mėnesį, pradėjom po truputį juos laistyti: į mėnesį kartą, paskui – du kartus. Apžiūrėjome visus kaktusus: kuriems vazonai per maži, kuriuos reikia pagenėt, kažką nulaužti ar padauginti.

Didžiausi darbai buvo vasario mėnesį paatogrąžų skyriuj, kur auga europiniai augalai: kiparisai, lauramedžiai, ginkmedžiai, alyvmedžiai, visokie vaisiniai... Ten reikėjo daug augalų išgenėti, sutrumpinti, vienu žodžiu, suformuoti. Tai va, sutvarkėm ir dabar laukiam, kada visi augalai išgražės.

Genime pačios, yra specialios žirklės, o jei medis labai didelis, kaip mūsų atogrąžų miško skyriaus didžioji palmynė ar didysis fikusas, tai kviečiam į pagalbą vyrus. Juk neleidi išaugti, kad stogą keltų.

O, va, drėgnųjų tropikų skyriuje, atogrąžų skyriuje, ten, kur orchidėjos, kardamonas, padarėme didelę pertvarką. Ten buvo baseinas, o dabar vietoj jo palikom lyg pelkytę, kad būtų drėgniau. Orchidėjas persodinom, visus ripsalius pakėlėm arba nuleidom, ir atnaujinom tą skyrių.

Jau pavasaris, tai pradėsime augalus daugiau tręšti. Turim trijų-šešių mėnesių veikimo trąšų. Vienus augalus tręšime persodindami, po jų – tuos, kurie auga grunte. Tai tokie darbai.

Dabar greitai egzotinių augalų žydėjimo nelaukiame. Neseniai, vasario mėnesį, žydėjo leopardinisamorfofalis, turėjom devynis žiedus. Jie panašūs į kalijos žiedą, tik vyšniniai. Augalas didelis – didžiausias stiebas buvo gal metro trisdešimt, bet būna ir didesnių, o pats žiedas – septyniasdešimt penkių centimetrų aukščio. Žydėjo apie dvi savaites, dabar jie nuvyto, vieni gumbai liko. Nešim jų gumbus sodinti į lauką. Tada išauga vienas suskaldytas plunksniškas lapas, jis išbūna visą vasarą, o rudenį numiršta, panašiai kaip kardeliai. Mes jį išsikasam ir laikom sausai ant lentynos. Kai jis pradeda leisti žiedyno pumpurą, jau keliam į šviesą – jis užauga ir žydi. Dar amazoninė lelija žydėjo. Jinai žydi du kartus – žiemą ir pavasarį. Na ir labai dar norėtume sulaukti Nakties karalienės žydėjimo. Pernai žydėjo septyni žiedai, bet nepavyko pamatyti, kaip jinai pražydo. Pastatė kameras, bet nufilmavo nelabai kaip...

Dabar, va, pradėjo mėlynai žydėti brunfelsija, bulvinių šeimos augalas, su labai nuodingomis sėklomis ir šaknimis (juos indėnai Brazilijos miškuose naudojo užnuodyti strėlėms). Bet jei nevalgai, nekramtai, žmogui nieko blogo nepasidaro.

Va, ruošiasi žydėti ir mūsų didžioji sabalpalmė. Pernai buvo penki žiedynai, šiemet, mačiau, jau trys išleisti. Po truputėlį pradeda atgyti augalai...

* * *

Vykdėm įdomius tyrimus – florescenciją. Yra toks nedidelis aparatukas, padedantis nustatyti, ar augalas augs stiprus, ar liks leisgyvis. Padedi augalo lapą, ir kompiuteryje išrašo visokias kreives: ten elektronai tik plaukioja, skraido... Buvo labai įdomu, nes pasisodini du augalėlius (tyrė Švelniąją raktažolę), ir vienas auga, o kitas – ne. O tas aparatukas iš karto parodė, kad iš to augalo nieko gero nebus. Dar tyrėm medžių radialinį prieaugį, lygindami su lauko augalais – bijūnais, vilkdalgiais, rožėm... Sunku pasakyt, kiek tos teisybės, bet parodo, kad augalas, žolės pradeda greičiau vegetuoti, negu medžiai...