Dabar [bebrai] ženklina savo teritoriją. Eina į krantą, ištrempia dumblą ir ant to dumblo sruogliais paženklina. Sruogliai – tai tokie kvapai. Tie kvapai naudojami parfumerijos pramonėj (dabar tai chemizuota, bet anksčiau bebrų sruogliai buvo labai brangūs). Dar subrendusių bebrų sruogliai (kai sveria apie pusantro šimto, du šimtus gramų) naudojami vaistams. Tie vaistai naudojami kraujagyslėm pravalyt nuo visų riebalų, ir taip toliau. Tai žmonės, ypatingai pagyvenę, geria... Aišku, čia ilgalaikis procesas, bet gydosi žmonės.

Paskutinis bebras Latvijoj 1900-aisiais metais buvo sugautas. Tai tą bebrą pardavė už du šimtus aukso rublių. Jį vertino ir dėl kailio, ir dėl mėsos (jis maitinasi žolelėmis, tai labai vegetariška mėsa). Bet dažniausiai bebrai buvo naikinami dėl tų sruoglių gydomųjų savybių.

O šitas – toksai mažiukas. Ruošėsi išeiti iš savo namų, o mes jį ėmėm ir sugavom.

* * *

Ten toks rąstas vandeny guli, tai, maniau, per tą rąstą nueisiu, bet paslydau. Su šautuvu, su viskuo! Ir kai įkritau, dumblo buvo pilnos kišenės, ir šautuvo vamzdis užkimštas dumblu. Nežinau, kaip aš jį išvaliau. Ne medžiotojas sakys: durnius, o medžiotojas supras. Gal ir tu suprasi. O svarbiausia, kad aš į tą dumblyną dvi dienas iš eilės taip įkritau. Ir ką tu galvoji, aš to bebro nenušoviau. Mačiau plaukiojantį, iš dešimties metrų šoviau, bet gal geležinis buvo....