Čia, va, per odą reik skylę padaryt... Paspaudi, kakšt, – skylutė. Pasukai šitą – kitas diametras. Iškirtai skylę, tada imi batraiščio akutę. Iš šitos pusės įdedi, užstatai, išsketi, ir paskui plaktuku kakšt, – viskas, akutė įdėta amžinai. Tų akučių yra visokiausių diametrų...

Penktą klasę baigdamas jau pasidariau batukus, ir pats juos sunešiojau.

* * *

Aš esu iš Marijampolės rajono. Pusbrolis gyveno Kaune, dirbo „Lituanicoj“ (anksčiau – „Raudonam Spaly“). Ir mane labai sudomino batų gamyba. Tai kai tik atostogos, aš – Kaune. Nuo ketvirtos klasės važinėdavau. Jis po pietų pareidavo iš darbo ir dirbdavo namie. O aš (nuo ryto – iki nuvaro gult) viską stebėjau, kaip kiekvienas pirštas dirba. Įdomiausia – mažasis. Pasirodo, jo neturėk, ir nebūsi batsiuviu. Jis replių kryptį reguliuoja... Ir vis prašydavau duot pabandyt. Nu gerai, parnešė visas medžiagas, nu ir, sako, pabandyk daryt. Pabandžiau. Pirmutiniai beveik išmest reikėjo – da menkas meistras ketvirtoj klasėj. O jau į penktos klasės pabaigą pasidariau batukus. Ir pats juos sunešiojau. O paskui tik laukiau, kada pabaigsiu aštuonias. Kad tik greičiau suktųsi Žemė, kad ateitų 1968-ieji, ir aš važiuosiu mokytis į Kauną. Įstojau mokytis, žiūrau, kad čia nėr kas veikt. Pirmom dienom tie dėstytojai sako: „Čia turėtų geras mokinys būt“. Tep i buvo, bėdos su manim nebuvo. Ką paklausia, tą gauna.

Pabaigiau tą mokslo kursą – pusė metų gamybinė praktika. Mane į Kapsuko dirbtuvę išsiuntė. Te kaip tik reikėjo mokytų, visi jau tokie beveik prie pensijos ir mokslų jokių nebaigę... Paskyrė pirmiausia į remonto brigadą. Padirbau metus. Paskui išsiuntė mane į gamybą, prie naujos avalynės pagal užsakymus. Pabuvau pusę metų, gaunu žinią: tą i tą dieną laikom egzaminus, prašom prisistatyti į mokyklą. Reikė penki egzaminai laikyt. Nuvažiuoju, sakau, kad čia ilgai nesitąsytų, sutinku visus egzaminus šiandie išlaikyt. Sakau, dabar klauskit, kas ko norit. Pradedam nuo technologijos: kap puspadžiai prikalt, kiek džiovyt vinukus, kokio sausumo turi būt, koks pado šlapumas (padą mirkini, o vinuką – džiovini). Nu ką, viens į kitą pasižiūri, sako, būtinai reik penki parašyt. Visuomenės mokslas – nu te davaj apie Marksą. Prie batų reikalingas Marksas su Leninu. Jau du penketai. Paskui estetikos... Estetika – tai kaip elgtis su žmogum. Ar jis atėjo girtas, ar durnas koks – neturi skirstyt, kad, va, šitam taisysiu, o šitam tyčia padarysiu, kad parpuls su batu iširusiu... Dėsčiau, dėsčiau – penki. Jau trys. Nu, da dviejų reikia. Braižyba. Man davė mažą brėžinuką valdiško preso, o tu padaryk ant vatmano popieriaus didžiulį. Tai aš nuvėjau pas buitinio direktorių, sakau: „Jūs man padarykit tokią paslaugą, vis tiek atėjau pas jus dirbt, neapsikiaulysiu, an juoko nedirbsiu, rimtai dirbt atvažiavau“. Jis man atšvietė projektorium an sienos tą brėžinį didžiulį: „Aik, išsibraižysi“. Tai aš pieštuku per tais linijas išsibraižiau, o namie per dvi dienas perbraižiau visą naujai... Da sykį penki. Jau tik vieno trūksta. Medžiagų mokslas paskutinis egzaminas. Klijai, odos: kokių rūšių būna, kokios odos tinka avalynei, kokios galanterijai, – vienu žodžiu, turi visas žinot. Sudėjau, sudėjau. „Jau aš ansyk buvau numačius, sako, penkis parašyt.“ Viskas penketais. Raudonu dokumentuku. Su pagyrimu da viršuj užrašytu!

Turiu, nu tai kaip gi mokslą užmirši...