Aš esu šito antikvariato savininkas ir steigėjas, jau trylika metų dirbu šioje įmonėje, o apskritai Vilniuje dirbu apie dvidešimt metų. Kiekvienas kolekcininkas kažką rimtai renka. O kiekvieno kolekcininko svajonė – surinkti išsamią vienos temos medžiagą, ją išgryninti ir išleisti katalogą. Aš esu ilgametis Lietuvos kolekcininkų asociacijos atsakingasis sekretorius. Mano kolekcionavimo kryptis – lituanistika. Renku žemėlapius ir lietuviškas atvirutes, tiek Vilniaus, tiek savo tėviškės – Švenčionėlių. Domėjausi ir bukinistika, ir Lietuvos tapyba, numizmatika, istoriniais medaliais, apskritai viskuo, kas sietina su Lietuvos kultūra ir istorija. Bet visko neaprėpsi. Tad kiekvienas kolekcininkas turi pasirinkti vieną globalia temą, nes reikia ir laiko, ir lėšų. Nors, pavyzdžiui, advokatas Rolandas Valiūnas yra ir Lietuvos tapybos daug sukaupęs, ir dievdirbystės, kryždirbystės, religinio meno, ir kartografijos didžiulį rinkinį turi, ir bukinistika domisi. Tai labai šaunu. Bet jei riboja pajamos, tiek daug padaryti negali.

Aš daugiausia gal buvau nuveikęs numizmatikoje, atradęs per aštuoniasdešimt LDK monetų atmainų, kurios nebuvo aprašytos jokiuose kataloguose. Tai taip ir buvo vadinama: Jankausko variantas. Bet 1986 metais buvo konfliktinė situacija, buvau suimtas, tardomas, net ruošiamas mirties bausmei (dabar yra sukurtas italų ir lietuvių filmas „Aš už tave pakalbėsiu“, jame vienas iš epizodų yra apie mane). Po to prie numizmatikos grįžt jau nesinorėjo, nors, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, po trupučiuką tęsiu darbą ir šioje srityje. Vėl esu padaręs keletą atradimų. O pagrindinė veikla buvo lituanistinių sidabro dirbinių rinkinio katalogo rengimas. Pavyko aprašyti apie keturis šimtus daiktų ir apie šimtą meistrų (jų biografijas, duomenis). Ankstesniuose kataloguose buvo piešti žymenys, įkalai, o šiame – jau fotografuoti. Todėl šiuo katalogu kolekcininkams paranku naudotis, kaip vadovėliu. Analogo Lietuvoje dar nėra buvę.

Antikvaro veikla – tai darbas. Visą gyvenimą kauptos žinios turi būti panaudojamos. O jas įgyti nėra paprasta: turi profesionaliai išmanyti ir tapybą, ir grafiką, ir bukinistiką, ir senovinius istorinius baldus, ir apdovanojimus, ir ženkliukus, stiklą, bronzą, laikrodžius... Kitus pelningus verslus kas nors gali perimti, o šito perimt negali niekas, ir pelnų čia didelių nėra. Bet kai turi tiek žinių, nuvažiavęs į kokias muges Vokietijoj, Dortmunde ar kituose miestuose, iš tolo pamatai vertingą daiktą. Taip man Štutgarto mugėje pavyko nupirkti Karlo Knaufo, vieno geriausių Nidos kolonijos dailininkų, kuris ir palaidotas Nidoje, darbą. Tiesiog einu, žiūriu: nutapytas kurėnas ir trys raidės Nid, o kitoje pusėje vokiškai pedantiškai parašyta: Karl Knauf, Memel gebiet, Niden. Geriau nereikia. Kitas praeina ir tiek: kažkoks burinis laivelis plaukia. O man tai istorinė ir meno vertybė.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę suklestėjo internetas, tai dabar lituanistinio paveldo ieškom visame pasaulyje. Daugiausia filatelija ir kartografija domėjosi išeivijos kolekcininkai, tad tiktai po devyniasdešimt pirmųjų žemėlapiai, kartografija pradėjo plaukt į Lietuvą. Kaip ir senosios graviūros, retos knygos. O dabar daugybė ir antikvarų, dylerių ir kolekcininkų tų dalykų tebeieško internetinėj erdvėj. Džiugu, kad tai sugrįžta į Lietuvą. (Dyleriai nekuria rinkinių, jiems rūpi pigiau nupirkt, brangiau parduot)

Man teko surengt apie keturiasdešimt parodų, tiek asmeninių, tiek su muziejais. Džiugu, kai muziejai, rengdami kokią nors parodą, paskelbia, kad ieškomi eksponatai. Tada prisimeni, kad rinkiniuose turi tokių eksponatų ir gali juos pateikti. Išleidžiami ir jų katalogai.

Kolekcionavimas yra tik viena iš rūpimų sričių, esu dešimtyje visuomeninių organizacijų. Kaip parlamento gynėjas, esu ir tose sukarintose organizacijose, tai jau toks hobis.