Alaus virimo procesas prasideda, kai į iki tam tikros temperatūros pavirintą vandenį suleidžiamas salyklas, daiginti grūdai. Po to, keliant temperatūrą, tam tikram laikui daromos pauzės. Pagrindinis procesas – apcukrinimas. Nuo to, kiek iš malto grūdo ištraukiama cukraus, priklauso alaus stiprumas. Po apcukrinimo būsimas alus vamzdžiais perpumpuojamas į talpa su sietais dugne, ir ten nukošiamas visas gerumas. Kaip gira, tarkim. Dar kartą užpilama ant to salyklo košės, ir dar nusiplauna. Tada iš tų dviejų sutekinimų jau verdamas alus. Sudedami apyniai, dėl stiprumo dar dedama cukraus arba fruktozės (silpnesniam alui jų nereikia, nes jis saldumą gauna iš to miežio grūdo). Kartais dedam ir rugio ar žirnių. Anksčiau ir ryžių dėdavom dėl putos. Pagal receptą gali būti ir kanapių sėklos, ir kukurūzai, kardamonas.

Baigę virti, išjungiam, nusistovi kiek, ir keliam į kitą talpą šaldyti. Tada pumpuojam į fermentaciją: pumpavimo metu suleidžiam mieles, ir prasideda rūgimas. Ten vėl specialūs šaldymai. Kada nurūgsta, kai jau pasiektas reikalingas stiprumas, tada dar labiau šaldo, kad sustabdytų rūgimą.

Užraugėm, atšaldėm ir stovi. Į vieną talpą suleidžiam 45 tonas. Ir prasideda brandinimas. Būna ir mėnesį, ir du mėnesius, ir dvi savaites brandinamas. Kaip koks alus. Gėrimų nespirituojam, kiek išrūgo, tiek.

Dirbu čia jau daugiau, kaip dešimt metų. Mažai receptai keičiasi. Verdam iki dešimt skirtingų alaus rūšių. Biržuose, pavyzdžiui, mėgsta stipresnį. Populiarus ir „Širvėnos“ su žirniais. Kaip kokiam rajone. Prieš daug metų teko dirbti parduotuvėje, tai atveždavo miežinio alaus (jis pats silpniausias, keturių laipsnių), ir jis surūgdavo. Nes jį pirkdavo tik nevietiniai. Yra toks pasakymas: biržiečiai su miežiniu tik galvą plauna.O dabar, kai uždraudė 9,5–9 laipsnių, čia populiariausias – 7,5 laipsnių stiprumo.