Aš Biržų pilį restauravau. Čia – Rokiškio dvaras. Senais laikais trumpai apmokino. Žinai, dėl mados praveda trumpalaikius kursus, nu ir viskas, kaip restorane.

Akmuo – ne medis. Iš medžio tai ką nori padarysi. Akmuo turi daug paslapčių, ne paslapčių, bet savo kaprizų. Atrodo jis skylantis, dedi, ir nuskyla kažkur į šoną. Nekoks aš skulptorius, bet supratimą turiu. Reikia, kad gražiai būtų, kai saka, bangom nedarysi. Viską mieruot reikia.

Brangus yra akmuo. Va, Kupiškio rajone dirbau, kubas gatavai atskeltų – tūkstantis litų, tada litais buvo (su visu atvežimu). Kubo svoris – trys tonos. Porą kubų atavežė, šešių tonų, – didelės dabar mašinos. Bet jau gražus! Su atvežimu pora tūkstančių, sako, sumokėjau. Tai gali pasirinkt tada.

Va, virbalus sukloji, siūles išbraižai, nušluoji ir taip toliau. Tada tai gražu būna. Fasadai, kai sako, tep ir tep…

Koks akmuo yra, taip ir darom. Dabar jie išrinkti, perrinkti. Kas savo žemės turi, tai va, nuo laukų da, tai sau, pardavimui. A taip visur išknaisiota, visos pakrūmės. Aš da gerai atsimenu, traktoristu pradėjau. Būdavo, kolūkiuos renka lauki akmenis ir pylia pagrioviuos. Tai dabar susirenka žmonės viską. Kur apaugę dar, krūmais užžėlį… Tai yra amžinas dalykas. Užsieny, Vokietijoj, – akmenukas prie akmenuko…