Kas yra Žemaitija, kokie žemaičiai, kas jiems svarbu? Vienaip apie tai pasisakys žemaitis, nors ir svetur gyvenantis gimto krašto patriotas, kitaip - žemaitiško separatizmo baubo įbaugintas lietuvis. Realiai suvokti mūsų kraštą, čia gyvenančius žmones, prašalaičiui ne taip paprasta. Žemaitis kietas, ne daugiažodžiaujantis, ypač su žmogumi iš šalies, tad dažnu atveju į trobą gali būti ir neįsileistas, o ką jau kalbėti apie fotografavimąsi: „vo kam mon tuo riak“ ir panosėje užtrenktos durys. Tad dažnas fotografas atvažiavęs į Žemaitiją padarys tik gražių peizažų, ar kadrų iš toliau, nelendant per daug žemaičiui į akis. Iš kitos pusės taip pat ir mums patiems - žemaičiams nelengva susivokti kuo mes turtingi, kuo esame išskirtiniai ir galime būti įdomūs kitiems. Tikras Žemaitijos patriotas - subjektyvus, stengsis save, savo kraštą parodyti gražiau nei iš tikrųjų, o čia jau vėl pavojus nueiti į lankas – turistinių bukletų estetiką. Kad save geriau suvokti kartais reikalingas subjektyvus žvilgsnis ir iš šalies, reikalingas kitas matymo kampas. Toks ekspertas besigilinantis į Lietuvos regioninius skirtumus, bandantis suvokti žmones ir siekiantis užfiksuoti kuo daugiau to, kas nyksta yra fotografas Arūnas Baltėnas (g. 1956). Kas yra Žemaitija Arūnui Baltėnui? Žvelgiant į čia eksponuojamas nuotraukas esmę galima nusakyti dviem žodžiais - TIKĖJIMAS IR TRADICIJA. Paskutiniai Europos pagonys, vėliausiai apsikrikštiję žemaičiai, lengvai katalikiškojo tikėjimo neatsisakys. Minios maldininkų Žemaičių Kalvarijoje, Kalvarijos Kalnų giesmės namuose, o kai dar giedotojams pritaria triūbočiai, atsiskleidžia tokia jėga ir stiprybė, kad ir prašalaičiui aišku iš kur tas stiprybės šaltinis. Tikėjimas - ir bažnyčios, koplytėlės, kuriose dar įmanoma rasti ir garsių dievdirbių darbų, ne viskas dar paimta į muziejus, ne viskas išplėšta. Žvelgdamas į daug mačiusio ir patyrusio žemaičio veidą suvoki, kad jis su dievukais, su kuriais užaugo ir paseno nesiskirs. Paskui tikėjimą eina ir tradicija. Velyknaktis Pievėnuose, unikali Europos mastu išlikusi tradicija, vis dar besilaikanti, nors iš perdėtai jautrių Lietuvos euro etnologų pusės ir bandoma sumenkinti. Gyvuoja Žemaitijoje ir užgavėnės - paskutinė linksmybių diena prieš Gavėnią - susikaupimo metą, kurį užbaigia Kristaus nukryžiavimas ir prisikėlimas - Velykos. Tada šeštinės, sekminės, devintinės, į tarpą įpuolančios gegužinės – „majavos“ ir taip iki Kalėdų…

Muziejininkas Vytautas Ramanauskas