Važinėdamas po Lietuvą, dažniausiai su užduotimis nufotografuoti architektūros paminklus ar istorines vietas, mintimis nuolat sugrįžtu į atokias sodybas su senomis obelimis ir bijūnais prie lango, pas žmones, gyvenančius toli nuo miestų sumaišties ir tarsi „anapus istorijos“. Labiau nei žymios krašto vietos mane traukia jų namų šviesa ir ramybė.

Sodybų šeimininkai kalba mažai, bet jų aplinka pasako daugiau, nei galėtų pasakyti žodžiai. Viskas, ką lietė jų rankos, net paprasčiausi apyvokos daiktai, skleidžia šilumą ir santūrumą. Tikėjimas pačiu gyvenimu, jo grožiu, jo išmintimi duoda jiems stiprybės tą gyvenimą branginti, kad ir koks nelengvas jis būtų, ir tausoti viską, kas juos supa.

Vladas iš Gėliūnų lauką apsėja miežiais iš paties nusipintos sėtuvės, o paskui apakėja medinėmis akėčiomis. Dirba ramiai, susikaupęs, ir visus darbus padaro laiku. Daugelis jo darbų – tarsi iš devynioliktojo šimtmečio. Jei elektrą dingtų, juodu su savo Mania vargu ar pastebėtų tai, nebent sekmadienį, kai susėda žiūrėti loterijos lošimų per televizorių.

Iš to paties laiko ir liudvinaviškis Vincas – rimorius, pakinktų meistras. Kai pradėjo suvalkietiškai vardyti savo įrankių pavadinimus ir žirgo aprangos detales, iš pradžių girdėjau vien žodžių skambesį - tarsi muziką. Tik paskui, meistrui aiškinant, suvokiau tų žodžių prasmę.

O važinėjant po atokius Žemaitijos kaimus kartais prireikia vertėjo. Tačiau bendraujant svarbu ne tik žodžių prasmė, bet ir intonacija, klausimų ir atsakymų seka – dažnai pokalbis man, svetimšaliui, virsta teatro dialogu, juolab kad interjeras nenusileidžia Adriaeno van Ostadės ar Gabrielio Metsu scenografijai. Ir nežinia, kas labiau užburia, - ar erdvė, pripildyta blausios „mažųjų olandų“ šviesos, ar žmogaus ir jo pasaulio vienovė. Tokiame olandų paveiksle ir Petras iš Žadeikių, palinkęs prie taisomų pavalkų, su pačia Aurelija prie stalo virtuvėlės prietemoje.

Helena iš Mockų dabar viena augina proanūkę Vanesą, nes tuo metu, kai ji gimė, Helenos anūkė su vaiko tėvu jau buvo išsiskyrusi, o norėjo baigti mokslus. Mažylę pasiėmė Helena ir toliau, jau dviese, gyvena įprastu kaimo ritmu – melžia karvę, liuobia kiaulę, kelias ožkas ir ožį („Pažiūrėkit, kokios gražios jo akys!“). Pati ir šieną žiemai ruošia, ir kitus darbus dirba. Pykti nemoka. Ir Vanesa auga panaši į savo probobutę.

Eugenija gyvena su sūnumi senovinėj sodyboj Uoginiuose. Pasakojo, kaip ją su mažais vaikais išvežė į Sibirą. Plukdoma Obės upe į šiaurę, norėjo nužengti į juodą vandenį, tačiau tą akimirką aiškiai išgirdo tariant žodžius: „Tu turi vaikų“. Atsisuko – už nugaros nieko nebuvo. Tiek skausmo ir ilgesio žmoguje nebuvau matęs. Dieve, padėk. Kai kitą kartą atvažiavau, vaišino ką tik pamelžtu karvės pienu. Ir šypsojosi.

Verutė iš Lynežerio kepa duoną. Jau retai bekepa, sunku, skauda sąnarius. Visokios bėdos puola, bet vis tiek visada linksma. Prie bičių gali prieiti be tinklelio, nė viena neįgels – ir kaipgi gels, jeigu ji į bitutes kreipiasi kone dainuodama. Kai su kaimo moterimis išeina spanguoliaut, giria skamba nuo dainų. Pakely stabteli prie partizanų kryžiaus – jiems laisvės giesmė. Kodėl tiek daug dzūkų, biedniokų, už laisvę krito?

Irinos iš Tučių seneliai dar caro laikais buvo atitremti čionai iš Rusijos. Kalba nedaug, kaip tikra žemaitė. Laiko ne tik karvę, ožkų, žąsų, bet ir arklį - tas dirba „sau“. Buvau pas ją tik kelis kartus, jos žodžius sutraukus daiktan išeitų vos keli sakiniai. O prisimenu ją dažnai – kaip melžia ožką, plėšo žąsų plunksnas, neša savo arkliui krepšį obuolių...

Dažnai prisimenu ir tris seseris iš Vilkyškių. Prieš karą Sovietų Rusijoje jų sentikių šeima persekiota, po karo atsidūrė Lietuvoje. Visos puikiai kalba lietuviškai, gyvena santarvėje su visu pasauliu. Atvažiavau, tvirtai nusiteikęs jas visas tris kartu nufotografuoti, įrašyti pokalbį, nes iš ankstesnių apsilankymų jau buvo įstrigę į atmintį atskiri žodžiai, epizodai iš jų gyvenimo. Jų veidai – gyvos ikonos, kuriose nupiešta viskas… Mūsų pokalbis buvo paprastas ir atviras, sykiu drovus, nors ir be jokių paslapčių. Neišsitraukiau nei diktofono, nei fotoaparato.

Būta daug situacijų, labai stiprių ir iškalbingų, bet kameros užrakto spragtelėjimas būtų išsklaidęs patiklios artimų žmonių bendrijos palaimą. Bandydamas iš taip arti fiksuoti žmonių gyvenimą, nuolat jausdavausi, tarsi paslapčiom žiūrėčiau pro kažkieno netyčia paliktas praviras duris, ir fotografuodavau tik pajutęs tylų pritarimą, kylantį iš abipusės pagarbos.