Dirbu valytoja konsulate. Sakau, kad dirbu šeimininkės darbą.

Atvykau į Ameriką prieš aštuoniolika metų. Čia buvo mano giminaitis, tėvelio pusbrolis, kuriam jau buvo devyniasdešimt metų. Žmona mirusi, vaikučių jie neturėjo, o jis dar buvo gana stiprus (jam trijų mėnesių pritrūko iki šimto metų), bet labai vienišas. Aš jam padėjau, o jis padėjo man. Čia ir likau, nes Lietuvoj nebebuvau reikalinga – vyresnio amžiaus jau net ir šluotai netiktum. Taip man Lietuvoje ir sakė. Ir tikrai, tuo metu visai jokio darbo nebuvo (jeigu moki anglų kalbą, tai prašau, bet aš nelabai supratau, koks anglų kalbos ir bet kokio darbo ryšys). Tad nutariau, kad reikia kažkur kitur jo ieškoti, tad atvykau čia.

Žinot, Lietuvoje aš buvau sporto metodininkė, daug laiko praleisdavau su sportininkais, tai čia buvo didelis pasikeitimas. Ir žmonių santykiai kitokie. Dirbau visokius darbus: slaugiau žmones, dirbau ir pas gydytoją, ir pas inžinierių, – labai nuoširdūs ir paprasti žmonės. Ir čia, konsulate, miela malonu: visi žmonės labai atidūs, visiškai neskirsto pagal profesijas, kad tu ten aukštesnis... O Lietuvoj šitai labai jautėsi: jeigu jau tu metodininkė, tai jau į antrą planą nuėjusi... Sunku Lietuvoj prie tokių dalykų priprasti.

Ryšiai su Lietuva išliko. Ten sesuo, yra ir kitų giminių. Likę stiprūs ryšiai ir su klasiokais. O mano sūnus – Čikagoj, dukra su šeima – Norvegijoj. Daug bendraujame (yra skaipas – gali pasimatyt, pasikalbėt), tad nesijaučiu tokia vieniša..

Vis dėlto Lietuva yra mano namai, o čia aš esu svečias, tiktai gal patogesnėje padėtyje. Jeigu galėčiau rinktis, grįžčiau. Jeigu būčiau jaunesnė, gal taip ir nuspręsčiau, bet dabar pagalvoju – vaikai išvažinėję... Mes čia kartu su vyru, daug bendraujam su lietuvių bendruomene: visas šventes švenčiam, kokios yra lietuviškos (taip nuoširdžiai turbūt ir Lietuvoje nešvenčia, kaip čia). Dalyvauju su vyru Niujorke tokiam mėgėjų teatriuke, jis vadinasi „Pokštininkai“. Jame vaidina gal nuo šešerių metų iki septyniasdešimt ketverių, o mūsų režisierė Vida Bladykaitė pati rašo pjeses – komedijas. Žmonės nori atsigaivinti: ateiti, pabūti, pasijuokti.

Vida yra pastačiusi komediją „Vakaronė piniginėje" – apie senų žmonių patiklumą, padarėm pirmą spektakliuką vaikams, o dabar, sausio mėnesį, žadame parodyti naują komediją – „Trys kiaušiniai“. Gyvenam gana aktyvų gyvenimą. Konsulate būna koncertų, parodų, visai netoli yra Susivienijimas Amerikos lietuvių, ir tenai daug parodų vyksta. Dar visur keliaujam su savo teatriuku: jau buvom Bostone, dabar žadam į Longailendą, į Floridą, vis į lietuvių bendruomenes. Floridoj daugiau pagyvenusių žmonių yra: ten jie šildosi. Gana nebloga bendruomenė, tai pasikvietė ir mes patenkinti, kad galėsime pasirodyti.