Iš Vilniaus į Prancūziją išvažiavau 2001 metais, mokytis dešimtoje klasėje. Neprisitaikiau prie lietuviškos mokyklos sistemos (iš pradžių mokiausi prancūziškoje mokykloje Vilniuje, paskui perėjau į lietuvišką). Aš iš tos pirmosios Nepriklausomybės kartos – pradėjau eiti į mokyklą pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Viskas tada dar buvo taip neaišku, ir programos keitėsi, ir mokytojai buvo pasimetę.. Neprisitaikiau.. Todėl paprašiau tėvų, kad mane išsiųstų. Jie, matyt, galvojo, kad išvažiuosiu kokiam pusmečiui, bus tokia pertrauka, bet aš pasilikau. Atsidūriau Prancūzijos centre, netoli Šartro, ir tai nebuvo ideali vieta gyventi: iki pat horizonto geltoni rapsų laukai, o žiemą – viskas ruda, nė vieno medžio. Nors man sakė, kad ten gamta, bet tai buvo ne taip, kaip įsivaizdavau. Gyvenau šeimoje, kuri buvo nusipirkusi tokį sukiužusį ūkį, ir buvo baisiai šalta, anksti rytais reikėjo laukti mokyklinio autobuso, bet mokykloje aš jaučiausi puikiai.

Ten prabuvau dvejus metus, o kai man sukako aštuoniolika, išvažiavau į Paryžių. Paryžiuje gyvenau įvairiausiose vietose, ir mano studijų metai buvo patys geriausi.

Aišku, Prancūzija – labai graži šalis, norėtųsi pagyventi ir kitoje jos vietoje, bet, deja, tik Paryžius yra tarptautinis centras. Darbą visuomet susirasdavau dėl to, kad kalbu angliškai ir rusiškai (aišku, lietuvių kalbos mokėjimas čia nėra taip vertinamas, bet ir jis suteikia tokios egzotikos).

Nesu nei tikra prancūzė, nei visai lietuvė, nes daugiau nei pusę savo gyvenimo jau pragyvenau Prancūzijoje. Bet jaučiuosi esanti savo vietoje, ir man čia labai patinka.Į Lietuvą parvažiuoju dažnai ir ir gerai joje jaučiuosi, tad negali žinoti, galbūt vieną dieną viską pakeisiu ir grįšiu.