Esu teisininkė kompanijoje, kuri kuria investicinius fondus. Mano darbo specifika – užtikrinti, kad sutartys, kurias mes pasirašom, parduodami finansinius produktus, būtų naudingos įmonei, kuriai aš dirbu. Į finansinius produktus investuoja draudėjai, bankai, įvairūs finansų srities veikėjai, o derybos vyksta tarp teisininkų, mes arba jie pasiūlo sutarties modelį, kita šalis jį perskaito, pakomentuoja ir deriname (vyksta derybos). Man patinka dirbti su įvairiomis šalimis – su ispanais, portugalais, vokiečiais, šveicarais, italais (distribucijos sutartys yra sudaromos tiek Prancūzijoj, tiek su užsienio kompanijomis), tada nesijaučiu užsidariusi Prancūzijoje.

Pasirinkau studijuoti teisę – tai buvo labai sąmoningas pasirinkimas, ir labai kritiškai vertinau visus tuos, kurie išvažiuoja iš mūsų vargšės Lietuvos. Buvau nusprendusi likti ir kovoti už Lietuvos gėrį. Studijuodama laimėjau konkursą išvažiuoti pusei metų į Paryžiaus X universitetą. Pastudijavau, supratau, kad Lietuvoje teisė – tarsi mažas lopinėlis, o Prancūzijoje – tai visa jūra, čia daug labiau išvystytos teisės šakos. Yra daug daugiau kodeksų, daugiau jurisprudencijos – viskas daug daug plačiau. Po to pusmečio užsikabinau ir užsimaniau pastudijuoti daugiau. Taip likau dar metams, pradėjau po truputį dirbti, ir būtent su tarptautinių kompanijų sutartimis: iš ryto derybos vykdavo su Australija, vakare – su Azija, kitą dieną –su Amerika, t. y. po visą pasaulį. Tai labai įdomu, nes pamatai skirtingus žmones, jų darbo specifiką, ir iš teisinės pusės labai įdomu dirbti su skirtingų šalių teise. Tai pagalvojau, kad Lietuvoje tikrai niekada neturėsiu tokių galimybių, ir nusprendžiau kokius penkerius metus padirbėti Prancūzijoje. Kiekvieną kartą, kai skambindavau tėčiui, jis manęs klausdavo, kada baigsiu durniuoti ir grįšiu į Lietuvą. Paskui nusipirkau butą, ir jis nustojo klausinėti: suprato, kad greitai durniuot nenustosiu. Bet šiaip aš planuoju sugrįžti. Tikrai turiu ilgalaikių planų.

Paryžius man patinka. Man jo reikia dėl kultūros. Finansų teisės srityje dirbu nuo 2010 metų, tad po septynerių su puse metų vieneriems buvau nutraukusi šią savo veiklą ir pasimokiau Sorbonoje dar vienos teisės srities – autorių teises. Po to kartu su prancūzu, kuris rašo filmų scenarijus, įkūriau savo prodiuserinę kompaniją. Metus dirbome kartu, bet filmų finansavimo, vystymo procesai labai labai ilgi. Dėl to truputį frustravau, ir šeima kentėjo (o sutartį paimi, susideri – ir matai rezultatą!). Tad nusprendžiau vėl grįžti į finansų sritį, bet pasilikti ir tą naująją – kino veiklą.

O dabar patekau į įmonę, kolekcionuojančią meną (iš tiesų visuose penkiuose jos aukštuose, visuose kabinetuose turim skulptūrų ir paveikslų, nes po kiekvieno vernisažo mums lieka po du paveikslus ir skulptūras, ir dar pilni rūsiai…). Kolekcija kaupiama jau apie septyniolika metų. Kai jie sugalvoja paremti kokį ligonį, tai organizuoja aukcioną: klientams išsiuntinėja katalogą, ką iš tos kolekcijos galima įsigyti … Ši sritis man artima.

O Paryžius traukia ir menu, ir žmonėmis, – viskuo. Aišku, šiuo metu [2019 m.] labai daug turistų, labai daug žmonių, ir kartais jau norisi nuo jų pabėgti. Dešimt metų čia gyvenu ir iš pradžių man tai visiškai netrukdė, tiesiog gerdavau tą triukšmą, žmones, o sugrįžus Vilnius atrodydavo labai tuščias (Gedimino prospekte apsidairai: kur žmonės? O apie Alytų tai nė nekalbu). Ir dabar grįžus iš Paryžiaus į Vilnių pirmą dieną girdžiu tylą. Ir jau Vilniaus oro uoste man kvepia (o kai dar maža iš Alytaus atvažiuodavau į Vilnių, visada jausdavau smarvę…). Nes Paryžius žiauriai užterštas. Mano universitetas buvo truputį ant kalvos, tai visą laiką matydavosi, kad virš miesto kabo toksai plika akimi matomas debesis. Todėl paryžiečiai labai mėgsta pabėgti iš miesto (iki jūros – tik dvi valandos kelio). Aišku, penktadieniais po darbo būna dideli kamščiai, bet visi kas gali ir turi kur, išvažiuoja iš Paryžiaus. Ir tada miestą užima turistai (kadangi Paryžius yra Europos centre, jis vienas populiariausių savaitgalio turizmui).

Na, o Paryžiaus kultūra aš vis dar nepasisotinu...

Ir Vilnius nėra taip toli, tik kelios valandos kelio. Visada žinau, kad penktadienį galiu sėsti į lėktuvą, savaitgalį pabūti Lietuvoje, o pirmadienį vėl eiti į darbą. Grįžtu kas 2–3 mėnesius.

Mano visa šeima Lietuvoje. Trauka stipri.