Šunų viešbučio savininkė Sigita. Torontas, 2018

Čia toks kaip ir šunų dienos centras. Išvedu juos kokiai valandai, kad išsilakstytų, o paskui parvežu atgal. O jei kas išvažiuoja atostogų, savaitei, dviem, ar net visai vasarai, – augintiniai lieka pas mane, namuose. Labai myliu šitą darbą, ir jie mane myli.

Daugiausia turėjau per Kalėdas ir Naujuosius metus – net aštuoniolika. Aišku, biškį pasižiūriu, visai chuliganų neimu, kitaip nesusitvarkyčiau... O tarp jų yra ir gudručių – visai kaip žmonių visuomenėje. Grynai kaip žmonės.

Aš nedėviu gražių rūbu, ir mašina „kvepia", bet I don't care! Visada važiuojam į Tim Hortons, o pakeliui užsuku į Drive Thru pasiimti kavos. Tai tie kinai, kur parduoda kavą, duoda šunims sausainių. Tai įsivaizduokit, Arūnai, aš da neprivažiuoju Tim Hortono, o jie jau spurda! Kaip jie supranta, aš nežinau!

Kanadoj man labai patinka – gamta čia užburianti, nepaliesta, o aš – gamtos žmogus. Net planuoju išvažiuot gyventi kažkur į mišką.

O šią vasarą, birželio mėnesį, važiavom su motociklais į Hudson Bay. Kai nuvažiavom kokius 700 kilometrų, temperatūra nukrito iki kokių dviejų laipsnių ir ištisai lijo. Permirko kojos, rankos, viskas. Lėkėm apie 130 km/h su pakrautais motociklais ir nuvažiavom 1700 kilometrų: nuo Richmond Hill iki pat Hudson Bay!

Paskui jau nebebuvo net plento, važiavom tokiu baisiu žvyrkeliu, kol pasiekėm užšalusį vandenyną – birželio mėnesį! Nu, su indėnais pabendravom, o jie akis išspragino – su kuo mes čia atvažiavom? Dar biškį papasakojo, kokias ten žuvis pagauna...

Ta Hudson Bay labai plati, ten toliau jau ir baltosios meškos ateina. Tai mes pernakvojom porą naktų, o po to dar nuvažiavom į Kvebeko hidroelektrinę, – sakoma, vieną didžiausių.

Ir juodą mešką matėm.... Aš visai šalia jos motociklu privažiavau, bet jinai nebijojo. Juodąsias gali pabauginti, o grizlio nepabauginsi... Tarp kitko, šį pavasarį mešką net nufilmavau – už šimto kilometrų nuo Toronto! Įdėjau ir į vietinį laikraštuką...

Aš einu į tokias vietas, kur nieks nėra įžengęs. Matau ir meškų pėdsakų. Aišku, bijau, bet man smagu: nenoriu jų baidyti, tiesiog einu pažiūrėti, kaip jos ten gyvena.

Į Kanadą tiesiai iš Tauragės atvažiavau. 2002 metais gavau turistinę vizą, po to jau susitvarkėm čia, migracijoj... Aš norėjau pasilikti, na, pabandyti. Aišku, buvo minčių ir grįžti, bet dabar džiaugiuosi. Man atrodo, kad žmogus turi būt savy laimingas, nesvarbu, kur esi. Ir turi būt darnoj su gamta.

Nežinau, reik mylėt pasaulį, koks jis yra, ir viskas. Tas gyvenimas vis tiek toks trumpas...