Direktoriumi savęs tikrai nepavadinčiau. Verčiuosi individualia veikla. Esame susikooperavę, dirbame ne tik statybose, vykdome ir namų priežiūrą. Berlyne namų savininkai ar namų bendrijos tvarkosi kitaip, nei Lietuvoje. Dauguma gyventojų butus nuomojasi, o namų savininkai, turtingi žmonės arba įmonės, samdo namų administratorius (Hausmeister), kurie už viską atsakingi. Jie bendrauja su avarinėmis tarnybomis, palaiko švarą laiptinėse, kiemuose ir soduose, pjauna žolę ir kt. Daro tai patys arba samdo žmones. Dirba ir lietuviai, ir rusai, ir ukrainiečiai, aišku, tik turintys leidimus dirbti. O už visas paslaugas moka gyventojai. Iš tikrųjų tai neblogas darbas, bet į šią sritį įsiterpti naujokui nelengva: reikia pelnyti pasitikėjimą, nes iš tikrųjų tenka didelė atsakomybė.

Ir aš nuo pradėjau, o po kurio laiko manęs paklausė, ar negalėčiau išdažyti vieno buto sienų. OK, sakau, išdažysiu. Paskui paprašė sudėti grindis. Sudėjom. Tada pasiūlė užsiimti remontu. Sakau, žinoma, nes tai mano specialybė.

Į Berlyną atvykau 2010 m. gegužės 15 dieną. Pirmas dvi savaites užtrukau tvarkydamas formalumus: susiradau gyvenamąją vietą, prisiregistravau. O kai turi registraciją, gali atsidaryti banko sąskaitą, įsidarbinti ar įforminti savo individualią veiklą, ką aš ir padariau. Iškart susirasti darbdavį sunkoka, bet aš ir nenorėjau būti „rėmuose“ – aštuonios valandos per dieną, alga, kažkokios normos, ir taip toliau. Visada galvojau, kad įdėjęs pastangų, pasinaudojęs savo patirtimi, galiu uždirbti daugiau. Pasitikėjimą, aišku, įgyji ne per vienerius metus, reikia įdirbio, bet kai tavimi patiki, užsakovai rekomenduoja vieni kitiems. Ir po šiai dienai, sakyčiau, visiškai neblogai sekasi. Plečiamės po truputį.

Darbų turiu daug, ir žmonių – daug, bet kišenės tuščios, nes viską tenka investuoti į tą veiklą, kad ji plėstųsi, tobulėtų. Reikia visokių priemonių, transporto, ir mokesčius reikia mokėt, niekur nedingsi. Yra tokia patarlė: galiu daryti viską, kad nereikėtų daryti nieko.

Beje, Berlynas nebuvo mano pirma darbo vieta užsienyje. Lietuvoje dirbau Panevėžio statybos treste ir buvau komandiruojamas į Rusiją, ten buvo keletas objektų. Aišku, važinėjant užsimezgė kontaktai su vietiniais: ir eiliniais, ir su verslininkais. Turėjau pasiūlymų važiuoti į Maskvą dirbti privačiai, su savo verslu, savais žmonėmis. Tuo metu, jeigu ten dirbdavo pabaltietis, vadinasi, padarys euroremontą. Rankos tokios pačios, įrankiai tokie patys, bet žmonės ne vietiniai, ne kokie ukrainiečiai ar moldavai, – lietuvius jau laikydavo europiečiais.

Sykį įrenginėjome privatų namą: pradėdavome dirbti nuo septynių, o vietiniai ateidavo nuo aštuonių-devynių. Penktą jie darbą baigia, o mes dar dirbame. Vietiniai stebėdavosi, o mes buvome susitarę gauti pinigus už atliktą darbą, o ne už valandas. Rusijoje jau buvo įdirbis, bet nebuvo stabilumo, ir rublis nuolat pigo: susitari vienaip, o paskui gali išeiti kitaip, dar ir vizų režimas... Tai, galvoju, gal surizikuosiu į Vokietiją.

Vis dėlto į užsienį išvažiuoti nesvajojau. Dauguma galbūt važiuoja užsidirbti, o man tai nebuvo aktualu. Tuo metu turėjau savo statybinę bendrovę, ir nebuvo taip prastai, kad reikėtų viską mesti. Aš važiavau laimės ieškoti. Po skyrybų kokius ketverius metus gyvenau vienas, tai dar su vyresniuoju sūnum pasikalbėjom, sako, važiuok, tėti. Norėjosi permainų – pradėti viską nuo nulio. Nebijojau iššūkių.

Atvažiavęs čia nešiojau gipsą, kaip sakoma, – dirbau eilinius darbus, ir statybose, ir privačiai ėjau per žmones. Bet praėjo metai, ir gavau pasiūlymų dirbti oficialiai, ir, aišku, čia susiradau tai, ko atvažiavau: po mėnesio susipažinau su žavia moterimi, ir jau greitai bus dešimt metų, kai mes kartu...

Čia, Berlyne, turėjau vienintelę pažįstamą, su kuria buvome susipažinę internete, ir po šiai dienai draugaujame – porą sykių buvome pas ją svečiuose. 2008-aisiais su visa kompanija atvažiavome sutikti Naujųjų Metų – tai buvo pirma mano viešnagė Berlyne. Atvažiavus iš Lietuvėlės, iš Panevėžio miestelio, Berlynas padarė didžiulį įspūdį. Po gero pusmečio dar sykį čia apsilankiau – tik savaitgaliui, papramogauti. Bet įspūdis išliko geras. Neužtenka apie Berlyną kalbėti vien kaip apie miestą. Įsivaizduokit: Berlyne gyventojų yra daugiau negu visoj Lietuvoj, gali sutikti ir lietuviškai, ir rusiškai kalbančių, ir arabų, turkų ar ukrainiečių. Net kartais suabejoju, ar vokiečių Berlyne dauguma…. Ir čia labai daug galimybių. Nebuvau tikras, kad čia prigysiu, bet visada galėjau grįžti į Lietuvą (tuomet dar turėjau kur sugrįžti), o kaip statybos inžinierius, žinojau, darbą visada susirasiu. Bet dabar mes jau tiek čia įklimpę, kad grįžti negalvojam. Ir perspektyvų yra. Nuomojam butą apie kažkokią nuosavybę ir nesvajojam. Geras dalykas neprisirišti, o nuosavybė įpareigoja...

Be abejo, gyvenimo kokybė čia kita, nei Lietuvoje. O uždirbti ne visi čia uždirba daugiau. Lietuvoje eilinis geras, darbštus statybininkas, meistras uždirba 1500 ar 1700 į rankas, bet būna, kad nepraėjus mėnesiui prašo avanso, nes išsileido. Išlaidauja žmonės, nebesugeba įvertinti savo galimybių. Paimsi tokį į Berlyną, tai jis po savaitės parlėks namo ir prašys priimti atgal... Svarbu ne tai, kiek uždirbi, bet kiek iš to lieka.

Vokietija nėra tokia šalis, kaip Norvegija, Švedija, kur dirbdamas gali grąžinti kreditus arba Lietuvoje statytis namus. Čia tiek neuždirba, bet... galima gyventi, ir labai įdomu. Pernai vienoje grupėje labai gražiai padiskutavome, kada galima sakyti „jau“, o kada „dar tik“ kažkiek metų čia gyveni. Viena moteris labai protingai pasakė: žiūrint ko tu per tą laiką esi pasiekęs. Ar kalbą išmokai, ar savarankiškai, stabiliai gyveni, ar integravaisi į tą visuomenę, ir kaip tu čia jautiesi. Vieniems užtenka kelerių metų, kiti ir dešimt, dvylika metų pragyvenę dar nekalba vokiškai. Aš po kokių pusantrų metų pradėjau lankyti kalbos kursus. Iš pradžių buvo sunku, nes negirdi tos kalbos, bet paskui pradedi girdėti ir įsimeni. Aišku, reikia bendrauti…

Berlynas susideda iš kelių didelių rajonų, ir kiekvienas jų savitas. Gali aplink Berlyną važiuoti kaip apie Lietuvą – Telšiai, Mažeikiai, Joniškis, Biržai, Pasvalys, Aukštaitija, Žemaitija… Rajonas, kuriame dabar esame, nėra laikomas prestižiniu. Jis turkų, arabų – ne pačių sėkmingiausių žmonių. Jie su savo kultūra, su savo papročiais, su savo šiukšlėmis ir savo nevalyvumu parodo negatyviąją, nešvariąją Berlyno pusę. Rytų Berlyno naujuosiuose mikrorajonuose vyrauja atvykėliai iš posovietinės erdvės – daug rusų, ukrainiečių, kitų, – ten žymiai švariau. Ten teko pagyventi tris mėnesius, tiesiog stebėjausi: kaip Žirmūnai, Šeškinė – labai švaru. Dabar viskas panašėja. Nėra Berlyne ir kažkokio turtuolių kvartalo. Berlynas, žinokit, labai tolerantiškas miestas. Gali būti kas nori, kaip nori, tik netrukdyk kitam, neik skersai kelio. Ar nuogas, ar apsirengęs, ar ne toks, kaip visi kiti, – čia į tai žiūrima tolerantiškai. Labai daug demokratijos. Tai nesukausto atvykėlių, jie iš karto tampa tarsi nepastebimi. Ir viskas, būk kas nori.

* * *

Pas mus, Lietuvoje, buvo priimta vaikščioti vieniems pas kitus į svečius. O čia susitinkame kavinėse. Visiškai patogu, gali pasmaguriaut, atsigert, ko nori. Čia tokios tradicijos, ir man tai labai patinka. Nors iš pradžių organizuodavom visokių balių, susitikimų, cepelinų... Ir čia visai kitoks gyvenimo ritmas – didmiesčio ritmas.

Dar penktoje klasėje, kai rašėme rašinėlius, kuo noriu tapti, mano negausioje klasėje (buvome devyniese), dauguma norėjo būti kombainininkais ar vairuotojais, o panelės – sodininkėmis, dar viena – kirpėja, kita –pardavėja, o aš kažkodėl – lakūnu. Ketvirtoj klasėj gyvenome tokioj didelėj sodyboj, o šalia apsigyveno lakūnai, tie, kur „kukurūzninkais“ tręšdavo laukus. Ir man su jais labai patiko bendrauti. Aišku, vienas kalbėjo rusiškai, kitas šiek tiek lietuviškai, bet kažkaip susikalbėjau... Jie man ir lėktuve leido pasėdėti, įsivaizduokit, kai tau vienuolika metų, sėdi lėktuve... Aišku, paskraidinti jie negalėjo, bet mane jau buvo užvaldžiusi svajonė būti lakūnu. Parašėm tuos rašinėlius, ir buvo aptarimas. Mokytoja vieną mano klasiokę šiek tiek pakritikavo, kodėl kirpėja, kokia čia specialybė? Du klasiokai buvo traktoristai, kiti – mechanikai, – su tais viskas tvarkoj, vairuotojai. O man sako: „Petriuk, tau reikia pasitempt su mokslais“. Aš tai labai gerai įsidėmėjau (tuo metu buvau vidutiniokas). Kai žmogus neturi tikslo, nėra ir stimulo. Ir kažkaip supratau: lakūnais netampa, kas panorėjęs, reikia pastangų. Pasitempiau su mokslais, o aštuntoj klasėj, prieš baigimą, išsikalbėjome su dviem metais vyresniu vaikystės draugu. Sakiau, baigsiu vidurinę mokyklą (būtų gerai – Panevėžyje), po to stosiu į aviacijos mokyklą. O jis sako: dar neaišku, įstosi, ar ne, ir liksi be specialybės, tik su viduriniu išsilavinimu. Sako, stok į politechnikumą Panevėžy. Labai aukšto lygio jis buvo. Ir įstojau. Pasirinkau pačią sunkiausią specialybę ir užbaigiau. Aišku, mokydamasis lankiau ir sklandymą, man puikiai sekėsi, bet kai atėjo metas pasirinkti, nepraėjau medicininės komisijos, ir mano svajonė sudužo…. Tai galvojau, ačiū Dievui, kad turiu statybininko profesiją…

Mano vyresnysis sūnus tą patį kelią pasirinko. Jis baigė universitetą Šiauliuose, ir dvi dienos po diplomo įteikimo išvažiavo dirbti į Norvegiją. Jau per atostogas ten skraidydavo ir pakankamai užsidirbdavo. Ten sąlygos geros. Ir dabar dar ten dirba...