Rašytojas Valdas Papievis. Paryžius, 2019

I

Rašymas mane ištinka arba neištinka. Nesu iš tų, kurie prabunda ir sako: šiandien nuo dešimtos iki dvyliktos rašysiu, paskui užkąsiu, po to vėl rašysiu arba eisiu pasivaikščioti. Truputį pavydžiu tokiems žmonėms. Galiu atsisėsti prieš kompiuterį ir per dvi valandas neparašyti nė vieno sakinio. Kad pradėčiau rašyti, man reikia labai ilgai nieko neveikti: slampinėti, kavinėje gerti vyną, sėdėti prie Senos ir žiūrėti į vandenį, kai geras oras, gulėti skverelyje, žiūrėti į debesis, dangų. Nežinau, kas tada manyje darosi. Gal kas nors sluoksniuojasi, gal niekas nesisluoksniuoja ir niekas manyje nesidaro.

O rašymas gali užklupti bet kur, bet kada... Mano pirmoji knyga „Ruduo provincijoje“ radosi iš motinos pasakytų žodžių – buvo tokia niūri rudens diena – „diena kaip maiše". Man tas pasakymas įstrigo, iš jo išsiliejo dešimtys puslapių.

Visaip būna.

Pavyzdžiui, knygos „Odilė, arba Oro uostų vienatvė" akstinas buvo per grindinį dardantys lagamino ratukai – tempiau jį įkandin savęs, grįždamas iš oro uosto. Ir parėjus namo, iškart išplaukė puslapis, su kuriuo labai ilgai nežinojau, ką daryti. Bet paskui iš to pirmo puslapio pasipylė... O tas pirmas puslapis – iš lagamino ratukų dardėjimo.

Arba „Eiti" – man atrodo, kad buvo mano gimtadienis. Pas vieną pažįstamą išgirdau muziką iš Wong Kar-Way filmo “In the Mood for Love”, lietuviškai, atrodo, išversta “Meilės laukimas”. Pasiskolinau diską. Kitą rytą pasileidau jį visu garsu, ir ši muzika „išvežė" ne tik pirmą sakinį, bet visą knygą.

Galbūt galėčiau sakyti, kad rašyti man – savotiškas meilės laukimas.

Ko gero, dėl to ir sutrinku, kai mane pavadina rašytoju. Rašytojas - amatas, profesija žmonių, kurie geba planuoti laiką ir nuosekliai dirbti.

O aš neturiu teisių, nemoku vairuoti… nei savo rašymo, nei gyvenimo aš nevairuoju.

Rašydamas niekada nesu tikras, rašyti - tai eiti per lyną. Tik kai einantis per lyną žmogus paslysta, jis žino, kad jau nukrito. O tu rašai, rašai, rašai, galbūt seniai jau nukritęs, bet šito nežinai. Tada vienintelė išeitis yra sakyti, kad man patinka rašyti, kad rašau sau, man visai nesvarbu, kas iš to išeis... Bet parašius vis tiek norisi pasidalinti. Svarbu, kad atsirastų bent vienas žmogus, kuriam tai, ką parašei, kamertonu atsimuštų į širdį, į sielą, nežinau kur. Man užtektų ir vieno...

Esu tarpinių būsenų žmogus, man patinka laikas, kai rytui išaušus, diena dar neprasidėjusi. Arba kai diena baigiasi, bet vakaras dar neatėjęs. Su rašymu tai gal truputį susiję, bet gal ir ne. Rašymą galbūt labiau siečiau su klaidžiojimo būsena. Dažnai vakarais vaikštau, slampinėju, niekur nesinori užsukti, bet ir namo grįžti netraukia. Tiesiog noriu eiti. Pasitaiko, pakeliu galvą ir išvystu mėnulio pilnatį. Bent jau tariuosi, kad nesu prietaringas, tačiau žinau, kad ypač mėnulio pilnaties naktimis kojos mane neša, kur nori, vaikštau be tikslo, bet kur…

Kai mėnulį pilnatis ištinka antrą kartą tą patį mėnesį, ji vadinama mėlynąja…

Man patinka grįžti į Lietuvą. Grįžtu namo. Ir iš Lietuvos į Paryžių grįžtu namo. Parvažiuoju į Lietuvą ir po poros valandų man atrodo, kad niekada negyvenau Paryžiuje. Sugrįžtu į Paryžių ir man atrodo, kad tik kažkada, labai, labai seniai, buvau Lietuvoje. Nors ką tik išlipau iš lėktuvo.

Kartais pasidingoja, kad visas mano gyvenimas – mėlynai somnambuliškas.

II

Turiu tokį labai seną odinį portfelį, prigrūstą labai seniai rašytų laiškų. Tai mano - mamos, mano brolio, mano sesers, mano draugų laiškai. Jie iš tikrųjų nuoširdūs – žmogus atsisėsdavo, susikaupdavo ir rašydavo tai, kas svarbiausia. Svarbiausia jo kasdienybėje, bet sykiu – galvoje, jausmuose. Dabar nežinau, ką su tais laiškais daryti. Žinau tik, kad jų niekada neskaitysiu. Vieną dieną atsegiau tą portfelį, išsitraukiau porą laiškų, pradėjau ir iš karto nustūmiau į šalį. Nes praėjęs laikas tvilko kaip dilgėlė. Visi jausmai, visos anuometinės būsenos staiga – atgaline laiko banga. Kartu - nieko nebesugrąžinsi... Tada užsegiau tą portfelį ir padėjau į kampą. Nežinau, ar dar kada nors drįsiu jį atsisegti.

Visos šiuolaikinės technologijos labai pakeitė mūsų gyvenimą. Prisimenu, kai apsigyvenau Paryžiuje, vienintelė galimybė nuotoliniu būdu tiesiogiai bendrauti su žmonėmis buvo telefonas. Bet telefonas tuo metu buvo gana brangus. Su mama kelias minutes pakalbėdavau gal kartą per savaitę. Dabar šnekuosi kasdien. Pasidarė tokia banalybė, kad nebežinai, nė ką pasakyti. Anuomet neturėjau net savo pašto dėžutės. Eidavau pas šeimininkę, man nuomavusią kambarį, „pasiimti komunikacijų", kaip mes sakydavome. „Komunikacijos" buvo man siųsti laiškai. Aš juos pasiimdavau du kartus per savaitę. „Komunikacijos" buvo ir mano draugų skambučiai – šeimininkė užsirašydavo, kur, kada ir su kuo turiu susitikti. Ir nei susitikimo vietos, nei laiko nebegalėdavai pakeisti. Arba ateini, arba ne. Negalėdavai pasakyti, kad vėluosi ar išvis neateisi. Paskui, atsiradus elektroniniam paštui, pamenu, labai daug susirašinėjau su draugais Lietuvoje. Bet pamačiau, kad tai nebėra laiškai, kuriuos rašydavai susikaupęs, norėdamas pasakyti tai, kas svarbiausia, kad tie mūsų laiškai kasdien banalėja. Po to atsirado skaipas. Galiu bet kam skambinti. Su draugais kalbėdavausi gana nemažai. Bet galiausiai suvoki, kad tai yra plepesiai...

Viskas anuomet buvo daug lėčiau. Technologijos lyg ir turėjo palengvinti ryšius, mūsų bendravimą. Iš tikrųjų jos tik pagreitino mūsų gyvenimo ritmą. Tada į bet kokį oficialų laišką reikėdavo laukti atsakymo savaitę ar dvi, o dabar – žybt, va, jau turi. Žybt, nuskenuoji parašą, žybt – siunti. Ir vis tiek mes laiko neturim daugiau, nei turėjom, dažnai girdžiu žmones sakant, kad laiko jie turi vis mažiau ir mažiau...

Labai sunku kalbėti apie dabartinį bendravimą. Mano draugai – nuo vaikystės, jaunystės... Ir man net nekyla mintis jiems rašyti tikrus laiškus. Kai su jais susitinku – nežinau, kaip jiems, – bet man atrodo, kad nė nebuvome išsiskyrę. Mūsų neparašyti laiškai vieni kitiems yra mūsų pasikalbėjimai, kai susitinkame.

Yra daug žmonių, su kuriais susirašinėju telefonu ar kompiuteriu. Bet iš tikrųjų labai smagu atsidaryti pašto dėžutę ir rasti tikrą laišką. Ne iš mokesčių inspekcijos, ne iš kokios ten administracinės įstaigos, bet nuo žmogaus, kuris tau parašė ranka. Tokių laiškų dabar jau reta, bet vieną, kitą dar gaunu. Tokį laišką gauti – jau mažytis stebuklas.

III

Paryžius man patinka dar ir dėl to, kad čia riba tarp privačios ir viešosios erdvių yra menkesnė nei Vilniuje. Drįsčiau sakyti, ir falšo mažiau, arba jis labiau rafinuotas, jeigu falšas gali būti rafinuotas. Vilniuje išeinu iš namų ir žinau, kad aš išėjęs į miestą. Turiu apsirengti “kaip pridera”, turiu elgtis “kaip pridera”. Aš negaliu išeiti į Vilnių toks, koks būnu namie. Paryžiuje viešoji erdvė yra mano namų pratęsimas. Aš gyvenu kišenėje. Vilniuje tai neįsivaizduojama – 12 kvadratinių metrų palėpė po stogais. Kaip sakau, gyvenu karvelidėje. Bet išėjus, prieš mane - visas Paryžius. Visas Paryžius yra mano namai. Tad turiu labai daug kvadratinių metrų. Mano namai yra Paryžiaus gatvės, mano namai yra Paryžiaus skverai, sodai ir parkai, mano namai yra Senos krantinės ir tiltai. Ir aš galiu būti savimi, negalvodamas, ką apie mane pagalvos, ką apie mane pasakys. Aš – namie. Ir toks, koks esu. Bet gal tai – visų didmiesčių privilegija?