Vokietijoje gyvenu jau septynerius su puse metus. Atvykome čia su vyru ir mažuoju vaiku. Kai vyresnieji vaikai pabaigė mokyklą, mes pasiėmėme savo mažiuką (jam buvo dveji) ir leidomės į gyvenimo nuotykį. Dabar jam jau devyneri.

Taigi, nusprendėme pabandyti pagyventi kitaip. Berlynas mums buvo jau savas miestas: turim čia draugų ir bent kartą per metus atvažiuodavome dar tada, kai jis nebuvo toks populiarus. Mums labai tiko jo atmosfera, pakerėjo nuo pirmo susitikimo 1989-aisiais, mėnuo prieš griūnant sienai. Tuo metu man buvo devyniolika ir toliau Berlyno dar nebuvau buvusi, tad po metų pamatytas Vakarų Berlynas buvo mano pirmieji „vakarai“. O kelionė į Rytų Berlyną - pirmoji su būsimu vyru, tad galiu jį pavadinti ir meilės miestu. Sugrįžome po beveik dvidešimt penkerių bendro gyvenimo metų…

Atvažiavome čia ne dėl darbo, o dėl aplinkos. Norėjosi pokyčių ir atėjo toks momentas, o gal amžiaus tarpsnis, kai galėjome sau leisti tai pabandyti. Buvo sakančių: „Juk gerai gyvenot e ir Lietuvoj, turėjote darbus, dvi mašinas, namą, sodybą…“, –atrodo, ko dar trūksta lietuviškam biurgeriškam gyvenimui. Bet tas įprastumas mūsų nebedžiugino, pradėjo kankinti nuobodulys. Pagalvojau: negi nieko įdomaus mano gyvenime ir nebenutiks? Nusprendėme, kad net ir namas neturi būti akmeniu po kaklu, neturi trukdyti patirti nuotykį. Ir iš tiesų, atvažiavę į Berlyną buvome laimingi! Jaučiausi dešimt metų atjaunėjusi. Kiekvieną dieną kažkas naujo! Kaip per atostogas, dienos atrodo begalinės, nežinai, ką šiandien įdomaus atrasi. Na, o būsto, darbų, pinigų paieškos kankina kiekvieną emigrantą. Net ir į tai mes žiūrėjome kaip į nuotykį: labai įdomu, nes viskas kitaip... Gal ir žurnalistinis smalsumas padėjo nedramatizuoti situacijos – nepatiks, tai važiuosime atgal!

Iki šiol manau, kad tai mūsų nuotykis, ir darbų užtenka (jei neturi darbo - apie butą gali tik pasvajoti: jei negali parodyti popieriaus, kad darbdavys kas mėnesį tau moka algą, negali nei sąskaitos atsidaryti, nei prisiregistruoti, nei telefono kortelės įsigyti…) O iš pradžių vyrui patariau ieškotis darbo pagal specialybę, o pati nuėjau į renginių organizavimo kompaniją ir dirbau bet kokius darbus: barmene, padavėja, paltus rūbinėje kabinau ir šampaną pilsčiau, o per konferencijas dalinau tušinukus... Net ir tokį darbą dirbant reikia mokėti vokiečių ir anglų kalbas…

Iš tikrųjų buvo žiauriai įdomu. Pakliūdavau į uždarus vakarėlius, pamačiau visokių žmonių, susipažinau su Berlynu, jo viešbučiais, su turistais ir vietiniais. Į Berlynalės ar Fashion Week vakarėlius paprastas mirtingasis nelabai ir papuls… Man tai davė labai daug, kai vyras susirado darbą ir įkalbinėjo mane mesti savąjį, toje aplinkoje jau nardžiau kaip žuvis.

Ir tada kažkaip išdrįsau parodyti savo kūrybą – Berlynas mane padrąsino. Tik čia gyvendama supratau, kad labiausiai noriu tiesiog sėdėti ir rašyti. Ir man nebegėda tai garsiai pasakyti.

Anksčiau bijojau, kad žmonės sakys: “Dar viena iš neturėjimo ką veikti rašanti žurnalistė…“ Bet Berlynas išlaisvino, o atstumas palengvino sprendimus (nebeskaitai nei komentarų, nei žurnalo „Žmonės“, – nebeįdomu).

Taip pradėjau rašyti. Apie rašymą galvojau nuo mokyklos laikų, bet paskui turėjau šeimą, vaikų, visa kita… Gal buvo ir nepasitikėjimo savimi: ar tikrai turiu ką pasakyti? Ir tada – taukšt! – atėjo keturiasdešimt, taukšt! – gimė trečias vaikas, ir supratau: jau turiu ką pasakyti! Manau, kad Berlynas mane atrakino… Be to, jau kažkaip galėjome išsiversti su vyro alga, atsirado šiokia tokia finansinė laisvė.

Antrajame savo romane – „Ruduo Berlyne“ – aprašiau gyvenimo Berlyne patirtį nuo pat pradžios. Tame romane moteris atvažiuoja į Berlyną bėgdama nuo smurtaujančio vyro. Jai visiškai nesvarbu, kur bėgt, ir kadangi autobuso bilietai pigiausi būtent į Berlyną, ji atsiduria mieste, apie kurį nieko nežino ir su kuriuo nesieja jokių lūkesčių…Bandau parodyti, kaip ji, dailininkė-dizainerė, pradeda viską nuo nulio: atranda ne tik miestą, bet ir save, santykį su aplinka ir su vyru. Aprašiau Berlyną menininkės akimis, o paskui žmonės man pradėjo rašyti: „Perskaitai ir užsimanai į Berlyną!“ Kažkas atvažiavo ir paprašė parodyti tai, ką aprašiau. Ir aš parodžiau. Nuo to prasidėjo mano ekskursijų verslas. Tad jau dvejus-trejus metus dirbu gide Berlyne. Ir dabar pas mane jau važiuoja autobusais. Ir iš tikrųjų esu vienintelė: iki manęs nebuvo žmogaus, vedančio ekskursijas lietuvių kalba.

O po knygos „Kelyje“, kur aprašyta, kaip mes su kunigu keliavom Dailininkų keliu Saksonijos Šveicarijoje (tai labai labai gražus kelias nuo Drezdeno link Čekijos sienos, kalnų masyvo) atsirado daug norinčių keliauti ir ten. Mes tėjome kartu su kunigu Algirdu Toliatu ir fotografu Algimantu Aleksandravičium. Penkias dienas ėjome, ir aš penkias dienas rašiau, ką eidami kalbėjomės. Išėjo lyg ir kelionių vadovas, nes aprašytas pats kelias, o kitas teksto lygmuo – dvasinis, nes visą laiką kalbamės su kunigu ir fotografu apie šviesą ir apie pašaukimą, apie mirtį, apie meilę... Po tos knygos vėl atsirado norinčių atvažiuoti, tad pernai aš keturis kartus vedžiau grupes Dailininkų keliu. Taip visai neplanuotai tapau kalnų vedle...

Bet iš tiesų noriu gyventi iš rašymo. Noriu būti full time writer. O ekskursijos ar kiti darbeliai – tik gyvenimo paįvairinimui.

Čia aš nesijaučiu nutolusi nuo Lietuvos. Berlynas – geografiškai patogus miestas, iki Vilniaus – vos pusantros valandos skrydis. Mano draugė iš Panevėžio rečiau į Vilnių atvažiuoja, nei aš parskrendu iš Berlyno. Tai labai žalias miestas, jame daug parkų, žaliųjų zonų, tad savaitgaliais vyksta dviračių žygiai. Kiekvienas mūsų savaitgalis – lyg mini atostogos. Berlyno pakraščiai išties labai įdomūs, esu ištyrinėjus dar tik apie 10 procentų miesto… Ir vaikus čia auginti labai patogu: daug įvairios veiklos, miestas remia dalies būrelių lankymą...

Dar miestas turi daug dinamikos, jis neužpelkėjęs: festivaliai, renginiai, – viskas tiesiog verda. Bet turi ir savotiškos ramybės: apsidairai aplink – visi žmonės ramus, atsipūtę. Sekmadienį gali tris valandas sėdėti prie staliukų arba gulėti parke su knyga. Nubėgs iki parduotuvėlės, nusipirks butelį alaus, ir dar sėdės porą valandų…

Jaučiuosi čia sava, ir man labai gera. Joks kitas miestas neturi, tarkim, trijų operų. Tą patį vakarą trys tūkstančiai žmonių gali klausytis operos. O muziejų yra 176. Sakoma, daugiau, negu lietingų dienų Berlyne… Dar nesu net pusės jų apėjusi (vaikams muziejai dažniausiai nemokami). Spektaklių, koncertų, parodų, – visko pilna. Tiesiog mėgaujuosi ta kultūros pasiūla. Kartais einu „pavalkataut“ be jokio išankstinio nusistatymo: o, įdomus knygynas! – užeinu, ar kokią parodą apsižiūriu…Ir kai atvažiuoja turistai, sakau: „Skirkit pusdienį pasidžiaugti savo atrastu miestu…“ Berlyne yra tokių įdomių užkampių.

Dar įdomesnis neturistinis Berlynas, tas undergroundo miestas už uždarų durų. Pačiose netikėčiausiose vietose gali vykti parodų atidarymai ar vakarėliai.

Dar man labai patinka, kad čia į mane niekas nežiūri: galiu būti susišukavusi arba ne, daug apsirengusi arba nedaug, gražiai arba ne, – niekam nesvarbu. Tai labai didelė laisvė. Ir dar – Berlynas nežudo idėjų. Lietuvoj aš turiu idėją, ir visi puola ja abejoti, atkalbinėti, o čia žmonės sako : „O, kaip įdomu!“ Ir jiems tikrai įdomu. Čia ir kūrybinis bendravimas daug atviresnis, nuoširdesnis, ir tai man suteikia labai daug drąsos kurta, nebekreipti dėmesio, kas ką pasakys. Berlyne jaučiuosi tarsi prisijungusi prie rozetės. Mane jis „įkrauna“, o rašymui labai norėčiau turėti mažą kambarėlį kur nors kalnuose, labai nuošalioj vietoj...

Kai uždirbsiu iš rašymo, taip ir bus.