Nors turiu teisinį išsilavinimą, tačiau nuo pat studijų pradžios jaučiau, kad nesirinksiu tikrosios teisinės profesijos. Dabar jaučiuosi laiminga, atradusi save nevyriausybinėje visuomeninėje veikloje, kuri yra ne tik mano tiesioginis darbas, bet ir gyvenimo variklis. Organizacija, kurioje dirbu, vykdo projektus, susijusius su klimato kaitos problematika, ieško būdų, kaip mažinti veiksnius, lemiančius klimato kaitą. Džiaugiuosi, jog galiu aktyviai prisidėti prie šių procesų ir tiesiogiai veikti vienus ar kitus valstybių priimamus sprendimus, tarp jų – ir Lietuvos.

Nevyriausybinė organizacija, kurioje dirbu jau trečius metus, nors ir registruota Berlyne, veiklą vykdo Rytų Europoje, Baltijos šalyse, taip pat Artimuosiuose Rytuose – Kazachstane, Uzbekistane, Gruzijoje. Jau virš 20 metų siekiame pagerinti daugiabučių pastatų būklę, skatinti gyventojus rinktis priemones, padedančias užtikrinti energetinį efektyvumą, taip pat diegti atsinaujinančius energijos šaltinius. Vykdome projektus, nukreiptus į energetinio skurdo mažinimą, didinančius socialinių būstų skaičių, reglamentuojančius alternatyvias nuosavybės formas. Šiais metais, patvirtinus Europos Sąjungos Žaliąjį kursą, mūsų vykdoma veikla įgavo dar didesnę reikšmę, tad artimiausiais metais žadame įgyvendinti daug prasmingų projektų.

Studijuodama Lietuvoje planavau dirbti valstybinėje institucijoje, galbūt Teisme. Visada maniau, jog dirbsiu Lietuvos labui ir niekada iš jos neišvažiuosiu. Tačiau dėl šeimyninių aplinkybių atsiradau Berlyne. Ir tai nebuvo pats blogiausias pasirinkimas, nes Berlynas man visada atrodė labai įdomus miestas. Jau mokykloje istorijos pa mokos apie Berlyno padalinimą, kapitalizmo ir socializmo sankirtą šiame Europos metropolyje traukė jį pamatyti iš arti. Atsiradus galimybei atlikti praktiką pagal Erasmus mainų programą, šiai svajonei buvo lemta išsipildyti, tad ilgai nedvejojau. Ir, kaip dažnai atsitinka, 3 mėnesių praktika nulėmė ir svarbiausią gyvenimo sprendimą – čia sukūriau šeimą.

Nors atvykau į Vokietiją visiškai nemokėdama kalbos, turėjau tikslą baigti magistro studijas vokiečių kalba, tad po dviejų metų įstojau studijuoti teisės. Tai buvo didelis iššūkis, tačiau ir du zuikiai vienu šūviu: intensyvūs vokiečių kalbos kursai ir įgytas magistro laipsnis.

Atvykusi į Berlyną pirmąjį kartą, patyriau šiokį tokį kultūrinį šoką. Tai didžiulis, įvairialypis, o kai kuriose vietose – ir ganėtinai purvinas miestas. Bet man nebuvo baugu, norėjau jį pažinti ir labai greitai supratau, kad žmonės čia daug laisvesni, tolerantiškesni, nei Lietuvoje. Čia gali jaustis laisvai, nesvarbu, kaip atrodai ir ką veiki. Mano nuomone, šią begalinę laisvę lemia tai, jog berlyniečiams nėra svarbus asmens socialinis statusas, o tuo labiau – finansinė padėtis. Netgi priešingai: akivaizdžiai rodyti savo finansinę gerovę yra prastas tonas. Vardiniai drabužiai, prabangūs automobiliai laikomi bereikalingu pinigų švaistymu. Čia greičiau išmoksti saikingo gyvenimo. Galbūt tai net ne Berlyno, o vokiškas mąstymas – žmonės mieliau perka mažiau, bet ilgaamžius daiktus.

Kitas svarbus aspektas – berlyniečiai mėgsta daiktus pirkti iš antrų rankų. Kiekvienas rajonas sekmadieniais organizuoja blusturgius, kuriuose ne kartą esu pirkusi ar net prekiavusi ir aš pati. Atnešu nereikalingus rūbus bei daiktus ir džiaugiuosi, jei kažkas tarp jų atranda sau tinkamą ar reikalingą, ir tęsia daikto istoriją. Žmonės ypatingai vertina senus, vintažinius daiktus, mielu noru klausosi jų istorijų, kurias perpasakos ir tiems, kas galbūt kada nors tą daiktą perims iš jų. Žinoma, visada yra ir tokių, kurie gyvena pagal kitus standartus, tačiau (kas geriausia) jie vieni kitiems netrukdo.

Pastebiu, jog ir Lietuvoje vartojimo kultas mažėja, tačiau sukantis ratuose, kuriuose smerkiama, jei kelias dienas iš eilės dėvi tuos pačius rūbus, keistis sunku.

Čia kitoks požiūris ir į individualią nuosavybę. Vokiečiai nesupranta, kaip galima turėti nuosavą nekilnojamąjį turtą ir juo nesirūpinti. Čia 80% žmonių nuomojasi būstą, nes nuosavo būsto turėjimas jiems asocijuojasi su labai dideliais kaštais ir pareigomis. Jie privalo mokėti dideles įmokas į bendrą biudžetą, iš kurio tvarkomas namas, tad didžioji pastatų savininkų dalis yra didelės kompanijos. Man vis dar atrodo, kad įsigyti nuosavybę yra protingiau, nei visa gyvenimą mokėti nuomą, kuri bus bent kelis kartus didesnė, nei nuosavo būsto kaina, tačiau taip pat suprantu, kad jei nori turėti savą būstą , turi prisiimti ir didelius įsipareigojimus.

Vokiečiai įsitikinę, jog nekilnojama nuosavybe privaloma rūpintis. Lietuvoje, priešingai, vyrauja supratimas, kad tik savininkai gali spręsti, ką jiems daryti su savo turtu. Veikiausiai tai mentaliteto skirtumai, kuriuos nulėmė buvusi socialistininė santvarka, o po jos – laukinis kapitalizmas, ir, žinoma, nepakankami finansiniai ištekliai. Europos Sąjunga siekia renovuoti pastatus tikrai ne dėl to, kad miegamieji rajonai atrodytų gražiau, daug svarbiau, kad būtų kuo mažiau naudojama iškastinio kuro ir išskiriama CO₂ dujų. Man įdomu tuos mentaliteto skirtumus matyti ir analizuoti. Labiau išsilavinusi jaunoji karta jau supranta, kad investicijos į savo nekilnojamąjį turtą – gera vėdinimo sistema, tinkama patalpų temperatūra, sutvirtintos pastato sienos – padidina jo vertę. Kiti, deja, dažniau investuoja į daiktus, drabužius, automobilius ir pan. Šiuo metu Lietuvoje valstybė namo renovacijai suteikia 30% paramą, kreditus, yra nemažai kitų finansinių instrumentų, tačiau to dar nepakanka, kad renovacija įsibėgėtų.

Mūsų partneriai Lietuvoje – Valstybės investicijų valdymo agentūra – klausia, kaip įtikinti žmones nebijoti imti kredito. Aš iš dalies suprantu, kodėl žmonės bankų bijo, bet kada nors ta valstybinė parama sumažės arba visai pasibaigs, o žmonės vis tiek anksčiau ar vėliau privalės savo būstus renovuoti. Jau dabar kalbama apie baudas nerenovuotiems pastatams, ir gal po kokių 10 metų jos bus įvestos. Bankų paskolų galima būtų išvengti, jei žmonės visą laiką atsidėtų pinigų savo pastatui išlaikyti ir, atėjus laikui, panaudotų sutaupytas lėšas.

Aš augau Žaliakalnyje, Kaune, keturių šeimų mediniame pastate, kurį žmonės patys tvarkėsi, kiek tik galėjo. Bet yra labai daug namų, kuriuose kaimynai net nebendrauja tarpusa vyje. Tad rudenį mes pradėsim naują projektą Lietuvoje, Ukrainoje, Bulgarijoje, Makedonijoje ir Vengrijoje, kurio tikslas – stiprinti bendruomenes. 10 partnerių iš skirtingų šalių aiškinsimės, ar stiprios bendruomenės yra labiau linkusios investuoti į savo gyvenimo kokybę, t.y. į savo būsto būklės pagerinimą, energetinio efektyvumo priemones.

Paskutiniame projekte dirbome su miesto planuotojais bei integruoto rajono koncepcija. Pastebima tendencija naujus miesto rajonus kurti kopijuojant senamiesčio pastatų išdėstymą: siauros gatvės, vidiniai kiemai, tankus užstatymas. Po tokį rajoną patogu vaikščioti pesčiomis arba važiuoti dviračiu. Dėl būsto stygiaus, tankinami ir seni rajonai. Jei 70-aisiais ir 80-aisiais tiek Vakarų, tiek Rytų Berlyne buvo tendencija aplink gyvenamąjį namą palikti daug žalio ploto, dabar manoma, kad taip sukuriama nenaudinga, nejauki erdvė, net terpė vykdyti nusikaltimams. Apklausos bei tyrimai rodo, kad žmogus jaučiasi geriau, jei netoli yra kitas namas (senoviniai namai Berlyne buvo statomi kvadratais, su vidiniais kiemais, dabar tuo pačiu principu vyksta naujos statybos).

Berlynas man patinka, o jei grįžčiau į Lietuvą, norėčiau dirbti toje pačioje srityje: rūpintis pastatais ir gyvenimo stiliumi. Bet šiuo metu kraustytis neplanuojame – mano vyras pradėjo dirbti Vokietijos parlamente.