Mano identitetas tikriausiai labiausiai susijęs su mano darbu.

Šiame muziejuje dirbu dar neilgai, nuo šių metų balandžio 2 dienos, tad Amerikos muziejų standartais esu visiška naujokė. Prieš tai pusantrų metų praleidau Harvardo universiteto Menų muziejuje Kembridže (šalia Bostono). Ten, kaip ir čia, dirbau su olandų ir flamandų menu – piešiniais.

Tikrai gerai išmanau XVI a. Nyderlandus. Nors man labai įdomūs ir grafikos darbai, bet pagrindinis tyrimų objektas – piešiniai (akvarelė, pieštukas, tušas) – dalykai, kurie dažniausiai yra labai spontaniški. Mane ir traukia jų intymumas.

Šiame muziejuje ir neturime jokios paveikslų kolekcijos (todėl jis vadinamas biblioteka), tik darbus ant popieriaus. Jie, aišku, be galo trapūs. Žinau, kad senasis XV–XVII amžiaus popierius yra daug stipresnis, negu tai, ką mes dabar suprantame kaip popierių, bet vis tiek šie darbai neatsparūs šviesai, bet kokiems klimato pokyčiams ir t. t. Ir tai yra darbai, kuriuos mes tikrai turime saugoti...

Menininkas, prie kurio parodos dabar dirbu ir kuris man labai artimas, – Hendrickas Goltzius. Jo grafikos darbai ir piešiniai yra nuostabūs. Jis ir visi su juo susiję menininkai – Karelas van Manderis, Janas Mulleris – specialistams labai gerai žinomi vardai. Bet mažiau susidūrusiems su šituo laikotarpiu, jie truputį netikėti.

Aišku, Rembrantas yra genijus, Diureris yra genijus, visi žymiausi to laikotarpio autoriai man labai artimi, bet yra be galo daug ir kitų aukšto lygio menininkų, dariusių labai įdomius darbus.

Kita vertus, kiekvieną kartą, kai eksponuojam kūrinį ant popieriaus, netgi kai atnešame jį čia, į šviesą, jis truputį nukenčia – tai yra nesustabdomi procesai. Tad mes negalime metai po metų eksponuoti tų pačių Rembranto darbų (o mūsų Rembranto kolekcija yra labai puiki), turim leisti jiems ilsėtis.

Mano studijos dar nebaigtos, vis dar esu Londono Courtauld meno instituto doktorantūros studentė. Studijuodama Jungtinėje Karalystėje, Londone ir Oksforde, išsyk pradėjau domėtis būtent olandų ir flamandų menu, Man arčiausiai širdies laikotarpis nuo 1580-ųjų iki 1620-ųjų, periodas iki vadinamojo aukso amžius – Rembranto, Rubenso, visų tų didžiųjų meistrų. Manau, kad mano, kaip kuratorės, pareiga – supažindinti publiką su tuo laikotarpiu.

Nors mano asmeniniai tyrimai nukreipti į Šiaurės Nyderlandus, bet turiu išmanyti ir olandų, flamandų, vokiečių, šveicarų, skandinavų meną nuo XV iki XIX amžiaus. Geriausios kolekcijos, su kuriomis aš dirbu, yra dviejuose Niujorko muziejuose, Harvarde, Los Andželo Getty muziejuje, na ir Europoje. Tai įsivaizduoju, kad mano gyvenimas ir bus nulemtas tų vietų.

Turiu draugą amerikietį, kuris vis ieško vietos, kur jaustųsi gerai. O aš jam sakau, kad vieta iš esmės nėra toks svarbus dalykas gyvenime, bet man tikrai labai svarbu tai, ką aš darau. Šiuo gyvenimo momentu Niujorke aš jaučiuosi ypatingai gerai, ta miesto energija man labai tinka.

Nors gyvenu toli nuo Lietuvos, bet grįžtu dažnai, bent du kartus per metus. Visada sugrįžtu Kalėdoms – niekur kitur tuo metu nesu buvusi, ir dar vasarą. Lietuva man truputį susitraukusi: tai mano tėvai, su kuriais ryšys labai artimas, sesuo, jos šeima, dukterėčios... Tai ir verčia mane vis grįžti ir grįžti, ir grįžti.

Kai persikėliau gyventi į Niujorką, supratau, kad Lietuva yra šio gyvenimo priešingybė. Niujorkas mane verčia lėkti, kurti, dirbti iki pusės dešimtos vakaro, įkvepia didžiules ambicijas. O Lietuvoje aš jaučiuosi esanti estetikos, tylos, švaros, ramybės šalyje. Lietuvoje man norisi gražiai serviruoti stalą, kviesti žmones į svečius, daryti valgyti – gyvenimas pasikeičia.

Koks mano požiūris į Lietuvą? Esu iš Šiaulių, mano paauglystei tas miestas, jo dydis, buvo labai tinkamas. Ir mano jaunystė Lietuvoj buvo labai graži, bet nuo 2005 metų, jau beveik pusę gyvenimo, gyvenu užsienyje (net mokyklą čia baigiau), tad mano supratimas, kas dabar yra Lietuva, gal truputį naivus, optimistinis, gal tikro jos vaizdo ir nebeturiu.

Ir nežinau, ar kada nors turėsiu.