Iš Lietuvos išvykau 2011 metais, iškart į Paryžių. Lietuvoje buvau teisininkė, bet nors baigiau teisės studijas, nuo mažens man menas buvo viskas. Jau magistrinį darbą rašiau apie autorių teises ir Lietuvoje dirbau intelektinės nuosavybės srituje. Na, o atvykusi į Paryžių trejus metus restorane dirbau padavėja. Tai buvo nelengvas periodas, ypač psichologiškai, nes suprantau, kad galiu kur kas daug daugiau, bet kažkaip reikėjo užsikabinti.

Tokia pradžia. iš tiesų nelengva viską mesti: gerą darbą, butą, katę, tėvus ir atsidurti svetimame mieste, kur pažįsti vos pusantro žmogaus...

Vis dėlto teisė – ne man, ilgainiui supratau, kad nematau savęs šioje srityje, ir kad noriu kurti – fotografuoti. Prieš dvidešimt buvau nusipirkusi fotoaparatą: vieną, paskui – kitą, dar vieną, ir labai įsitraukiau į tą veiklą. Tad ir vos atvykusi bandžiau kažką fotografuoti, bet dar niekas manęs nepažinojo, klientų nebuvo, nelabai ir nutuokiau, kaip daryti verslą.

Tada pradėjau dirbti laisvai samdoma fotografe nedidelėje įmonėje, kuri siūlė fototurus ir fotosesijas Paryžiuje (fototurai – tai pasivaikščiojimai su turistais po Paryžių, kurių metu juos pamokai ir fotografuoti: paaiškini, kaip veikia kamera, kaip komponuoti...) Tai dariau kokius penkerius metus. Šis darbas leido man palikti restoraną, bet nebuvo pastovus – tai yra, tai vėl nėra… Vis dėlto per tą laiką patobulėjau, atsirado klientų, pradėjau fotografuoti portretus, vestuves, muzikantus. Dirbau ir su žurnalistais iš Lietuvos, – jiems reikėdavo žmogaus, galinčio nufotografuoti jų pašnekovą, o interviu pasidarydavo ir internetu, bet ir tas darbas buvo sezoninis: vasarą užsakymų daugiau, žiemą – mažiau, o reikėjo kažkaip išgyventi.

Nors turėjau šiokių tokių mažų darbelių, bet užsirašiau į agentūrą, kuri parūpina darbo klientus ofisuose, įstaigose pasitinkantiems darbuotojams. Ta agentūra nukreipdavo kur nors dienai ar dviem – galėjau rinktis pasiūlymus, ir taip atsidūriau Paryžiaus aukcione – iki tol nežinojau, kaip jis veikia (Paryžiuje, kitaip, nei Christie’s ar Sotheby, yra aukcionų namai, viso šešiolika salių, ir vienu metu gali vykti 10–12 skirtingų aukcionų). Iš pradžių buvo nelengva: įmetė ir plauk! Bet tą pačią dieną man leido pereiti sales, kuriose dieną ar dvi prieš aukcioną eksponuojami objektai, ir visi gali juos apžiūrėti, pasiklausinėti, kas įdomu. Tose salėse patekau į visiškai nerealų pasaulį, jos man padarė labai stiprų įspūdį.

Tad jau dirbau su fotografija, didžiausia savo aistra, ir kartais turėdavau užsakymų tame aukcione. Vis dėlto po kurio laiko pradėjau savęs klausti, kur link aš judu, ką noriu veikti? Ar po penkerių metų norėsiu daryti tą patį, o po dešimties? Po ilgų apmąstymų supratau, kad būtent meno rinka yra sritis, kuri sieja mano teisinį išsilavinimą, kalbų mokėjimą (moku kelias kalbas), meną ir dar kažkiek fotografiją. Ir tada vėl nuėjau mokytis. Prie Paryžiaus aukciono yra mokykla, siūlanti vienerių metų programą, per kurią paruošia bendro profilio meno rinkos specialistus, ir tai buvo puiku, nes būdama trisdešimties nebenorėjau ketverių metų bakalauro studijų. Tie metai buvo nuostabūs: mokėmės keturiasdešimt skirtingo amžiaus, skirtingų biografijų ir profesijų studentų, ir buvo labai įdomu.

O po to reikėjo atlikti praktiką. Aš pakankamai greitai susiradau vietą jai atlikti: aukcionų rengėjų kompaniją, kuri pateikdavo ir daiktus bei leisdavo jų katalogus. Pusę metų ten nemokamai stažavausi, o vakarais dar fotografavau, ir klientų pakako. Ta kompanija dirbo su skirtingų sričių ekspertais, padėdančiais ruošti aukcionus, ir vienas iš jų man pasiūlė darbą. Tai buvo labai didelė sėkmė. Jam patiko, kad jau turėjau nuovoką, kaip veikia aukcionas – buvau prisidėjusi prie jų ruošimo, ir kad moku kelias kalbas. Nekliuvo, kad esu užsienietė, nes pakankamai gerai rašiau prancūziškai. Iš pradžių jis mane pasamdė trim mėnesiams, vienam projektui, paskui pratęsė sutartį iki metų pabaigos, paskui – dar pusmečiui ir dabar, kaip suprantu, jis nebesiruošia su manimi skirtis. Pakėlė ir atlyginimą. Man atrodo, mes jau gerai susigrojome.

Jis yra ekspertas, visą gyvenimą dirbęs su menu. Iš pradžių tik pardavinėjo paveikslus, o dabar, jau kokius dvidešimt metų, užsiima tik ekspertize. Jis turi visiškai fantastišką meno biblioteką, ją dar nuolat papildo, ten yra ir visokių retų leidinių. O mano darbas yra paieškos. Dirbu su dviem dideliais projektais. Vienas jau pasibaigė – išėjo vieno Paryžiuje gyvenusio turkų dailininko, Paryžiaus mokyklos atstovo, suvestinis kūrybos katalogas, t.y. visų darbų rinkinys. Reikėjo juos surūšiuoti, susisteminti, atskirti tikrus darbus nuo falsifikatų. Užsakovas buvo tas pats ekspertas, kuriam dirbu. O jis pats darbavosi kartu su ekspertu turku, puikiai išmanančiu šio dailininko kūrybą (jo tėvas pažinojo ir patį dailininką). Jie kartu sugalvojo parengti tokį leidinį. O knygai pasirodžius jie jau tampa šio dailininko ekspertais ir gali patvirtinti arba paneigti jo darbų autentiškumą, išduoti autentiškumo sertifikatus.

Mano darbas buvo techninis – iš visų archyvų sudaryti šitą katalogą. Storas veikalas išėjo. Dirbau ir su ekspertais, ir su maketuotoju.

Antrojo projekto dar nepabaigėme, bet pabaiga jau netoli. Tai truputį kitokio pobūdžio darbas. Viena specialistė turi ispanų dailininko archyvus, o mano darbas – juos patikrinti ir išsiaiškinti, ar visi paveikslai yra tikri, ir ar visi sertifikatai, kuriuos ta specialistė yra išdavusi, galioja. Tai tyriamasis darbas. Labai daug kartų ėjau į specializuotą biblioteką Pompidou centre, kuri turi archyvų, visokių retų leidinių ir mane dominančio periodo parodų lankstinukų. Projekto tikslas – ne tik surinkti visus to dailininko darbus, bet dar ir ištirti, atrasti kokius nors dokumentus, įrodymus, kad vienas ar kitas paveikslas yra tikrai jo, kad jis tikrai egzistavo, nes falsifikacijų labai daug.

Mes dirbame su kūriniais nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Bet ekspertas, pas kurį dirbu, yra Moise Kislingo specialistas. Beje, egzistuoja net didžiųjų dailininkų komitetai, kurių nariai, keli specialistai, reikalui esant sueina ir kartu sprendžia, ar darbas tikrai priklauso vienam ar kitam autoriui. Nes būna nevienareikšmiškų dalykų, ir ekspertas, kaip ir bet kuris žmogus, gali suklysti.

Nežinau, kiek dar laiko aš čia dirbsiu, bet savo darbą labai mėgstu ir juo džiaugiuosi. Žinoma, ne visada jis paprastas, ne visada yra lengva, bet ilgainiui pripranti.