Menininkė Brigita Kasperaitė. Berlynas, 2020

Gyvenu Berlyne trejus metus ir jaučiu, kad mano namai jau yra čia. Kitą vertus, man patinka keliauti ir neužsibūti vienoje vietoje, o Berlynas yra geras ir patogus taškas, nuokurio gali atsispirti į visas puses. Gal užsimanysiu išvažiuoti kur nors toliau, o gal – grįžti į Lietuvą, juk visada malonu sugrįžti. Iki pandemijos Lietuvoje būdavau gan dažnai, grįždavau bent kartą per mėnesį. Dabar jau jaučiuosi užsisėdėjusi vienoje vietoje, bet žinau, kad rugsėjį būsiu menininkų rezidencijoje Paryžiuje.

Atvažiavau iš Vilniaus, kur baigiau Vilniaus dailės akademiją, Fotografijos ir medijų meną. O šiaip esu iš Kauno. Kai įstojau į akademiją, nemažai mano kūrinių buvo susiję su ribos ieškojimu (tiesiog kvestionuoju ribas). Ir dabar man tai išlieka svarbu: pavyzdžiui, riba tarp meno ir ne meno.Dar man svarbus dirgiklio aspektas. Vasarą „Titaniko“ galerijoje buvau instaliavusi teniso kamuoliukų šaudymo mašiną, kuri visą laiką šaudė į galerijos sieną. Tai buvo institucinio komforto antitezė.

Iš pradžių į Berlyną atlėkdavau porai savaičių, o dabar jau čia ir prisiregistravau. Per tą laiką daug keliavau ir buvau vizituojančia Stokholmo menų akademijos studente, ten mano disciplina buvo bendrieji menai. Nesu linkusi į specializacijas, manau, kad su patirtimi kinta ir meninė raiška (gal trečiame kurse suvokiau, kad kūrybinis sumanymas padiktuoja ir jo raiškos formą). Dabar man dažniausiai prireikia video, kuriu ir performansus bei instaliacijas.

Savo kūrinius dokumentuoju, o jie kinta, priklausomai nuo vietos ir konteksto. Kartais ruošiuosi rodyti viena, bet, išsiaiškinus visas aplinkybes, planai pasikeičia, ir gali gimti visai naujas kūrinys. Manau, kad menininkai yra tarsi mediatoriai: mes sugeriame aplinką, ją savyje perdirbame, o po to – ištransliuojame.

Nemanau, kad emigravau. Tiesiog dabar esu čia. Berlyne jaučiuosi gerai, šis miestas turi įdomų judrumą–- jame gali rasti ir ramybę, ir niekada nesibaigiantį vakarėlį. Jaučiu, kad čia ne tik vidutiniam žmogui, bet ir jautrioms žmonių grupėms yra suteikiamas didelis saugumo jausmas, o tolerancija vienų kitiems nėra tik gražesnė pakantumo forma, bet išties galime sugyventi ir draugauti su kitaip manančiais. Visa tai buvo be galo nauja atvykus iš itin konservatyvios šalies. Tad ta kultūrinė įvairovė ir jausmas, jog vietos yra visiems, padeda ir į save pažvelgti kitomis akimis.

Neslėpsiu norisi platesnių horizontų, o Lietuvoje buvo kažkoks ankštumo jausmas.

Man nelabai patiko, kad Vilniuje visi vieni kitus pažįsta, o čia turiu ir draugų, ir pažįstamų, bet galiu būti ir niekuo.

Kūryboje domina aktualūs klausimai, kaip pavzydžiui skaitmeninės globalizacijos tema, ar mūsų aplinkos suvokimo formavimasis ir kysmas. Labai įdomu, kaip kinta esminiai žmonių poreikiai, tradicijos. Pavyzdžiui, net mūsų kvėpavimas yra paveiktas medijų bei filmų. Tarkim, apėmus skausmui, išnyra vaizdinys, kad turim įkvėpti oro ir jį sulaikyti. Toks automatinis sprendimas. O iš tiesų, tai suvaldyti padėtų tęsiant reguliarų kvėpavimą: t.y. įkvėpti ir iškvėpti. Gal tai ir kvailokas pavyzdys, bet įdomu kaip subliminaliai esame paveikiami.

Tiesa, jau kurį laiką viduje jaučiau didelę įtampą, nuo kelionių, spartaus pasaulio tempo, globalios spartos, bei kaip turėtų viskas atsipalaiduoti. Įdomu jog ištiko pandemija ir išties viskas sustojo…