Esu kompiuterinių sistemų administratorius. Į Berlyną atvykau prie aštuonerius metus. Mokykloje mokiausi vokiečių kalbą, o studijų metais pagal mainų programą pusei metų išvykau į Miuncheną (pataikiau kaip tik į Oktoberfestą…). Grįžęs į Lietuvą, dar studijuodamas, pradėjau dirbti naktimis kazino krupje. Taip įgijau komunikacijos įgūdžių, kurie man praverčia, kai tenka padėti su kažkokiomis problemomis susiduriantiems žmonėms.

Atėjus sunkmečiui išvažiavau dirbti kruiziniuose laivuose. Kadangi jau turėjau patirties, pakankamai lengvai gavau darbą. Pakeliavau aplink Ameriką: Lotynų Amerika, Meksikos įlanką, Karibų salas. Dirbau naktimis, o laineriui prisišvartavus uostuose galėdavau laisvai keliauti (kazino, dėl mokestinių aspektų, galėjo dirbti tik neutraliuose vandenyse). Po metų viskas aprimo, įmonės pradėjo drąsiau investuoti, tad nusprendžiau grįžti, ir su žmona pradėjomeplanuoti kitą etapą. Ji taip pat buvo studijavusi Vokietijoje, ir jai ten patiko, tad ilgai nesvarstėme.

Berlyne įsidarbinau techniniu patarėju – telefonu konsultuodavau spendžiant IT technines problemas. Vėliau tapau administratoriumi. Tai buvo visai kitas etapas, žinoma, reikėjo ir vokiečių kalbos žinių (ankstesniame darbe užteko mokėti angliškai).

IT administratoriaus darbas - visapusiškas: reikia ir kabelius sujungti, ir infrastruktūrą bei jos išlaikymo kaštus optimizuoti. Žinias gilinu internetiniuose kursuose, domiuosi naujomis technologijomis, iššūkiais. Kasmet tenka pasiruošti ir sistemų saugumo auditams. Dažniausiai tereikia prižiūrėti esamą sistemą ir retsykiais investuoti į naują įrangą. Tad galiu dirbti iš namų, per atstumą, vis dėlto prireikus, turėčiau būti netoliese, tad nelabai galėčiau dirbti, pavyzdžiui, iš Lietuvos. IT specialistai - laisvi it paukščiai: egzistuojantys profesiniai standartai ir vietinės arba anglų kalbos įgūdžiai suteikia galimybių laisvai keliauti. Todėl labai daug informatikos specialistų ir iškeliauja į užsienį…

Įsikūrus po kelerių metų sulaukėme šeimos pagausėjimo. Daugiau migruoti neplanuojame, nebent atgal į Lietuvą. Iš pradžių svarstėme, kad gal iki vaikų mokslų grįšime, bet dukra jau rudenį eis į mokyklą, ir matome, kad vaikams čia lengva pritapti,tad geriau nesiblaškyti. Gal kai baigs mokslus, ką nors sugalvosime.

Įsikūrę pradėjome ieškoti, kaip suleisti lietuviškas šaknis, o gimus pirmajam vaikui, pradėjom dairytis lietuvių vaikų, kad dažniau girdėtų lietuvių kalbą (ji nesiasocijuotų tik su tėvais, seneliais). Tėvų iniciatyva įkurta ir gyvuojanti sekmadieninė mokyklėlė tuo metu nebuvo labai aktyvi ir vis silpnėjo. Likome dvi šeimos ir nusprendėme atgaivinti Berlyno lietuvių mokyklėlę (pasitelkėme socialinius tinklus, padarėme internetinį puslapį – tapome lengvai surandami, matomi). Pagrindinė mokyklėlės misija – sudaryti sąlygas vaikams bendrauti lietuviškai. Taip jie pradeda suprasti savo kilmės unikalumą ir atranda daugiakalbystės džiaugsmą. Mokyklėlėje jie praleidžia apie tris valandas: šoka, dainuoja, daro įv. darbelius, klauso trumpų pasakojimų apie svarbius Lietuvos įvykius – sausio 13-tąją, kovo 11-tąją ir pan.

Bendraminčiai įvertino mūsų pastangas bei rezultatus, o gera žinia sklido iš lūpų į lūpas, tad mokyklėlė greitai augo. Dabar ji nuo trijų vaikų jau išsiplėtė iki 30–40, bet ir mūsų baterijos truputį išseko, tad šiemet ją perleidome kitiems tėvams. Siekėme, kad prie mokyklėlės veiklos prisidėtų profesionalai – ieškojome kvalifikuotų kalbos, muzikos pedagogų, – norisi kokybės.

Aktyviai kviečiame pabendrauti su vaikais tiek Berlyno lietuvius, tiek trumpam iš Lietuvos atvykstančius žmones. Svečiavosi menininkai, amatininkai, vaikų rašytojas ar muzikantai. Kartą net ambasadorius skaitė knygą vaikams (!) Visi jie aukoja savo laisvą laiką, negaudami jokio uždarbio (ir dvi lituanistės mokyklėje su vaikais dirba savanoriškais pagrindais, negaudamos jokio uždarbio). Norim, kad vaikai kuo daugiau girdėtų lietuviškai apie Lietuvą. Dabar šeimose nėra paprasta papasakoti vaikams net ir netolimą mūsų istoriją (mes apie pokarį, trėmimus galėjome išgirsti iš pirmųjų lūpų, o dabar vaikai nebeturi šalia savęs tas istorijas pasakojančių senelių). Tėvams mokyklėlė taip pat daug reiškia – prasiplečia pažįstamų ratas, atranda bičiulių, nes Berlyne sutikti lietuvį sunkiau, nei, tarkime, Londone, – čia gatvėse itin retai išgirsi kalbant lietuviškai. Vaikai mokyklėlę lanko dukart per mėnesį, sekmadieniais. Palaipsniui atradome vasaros sąskrydį „Draugystės tiltas“. Neabejingos savo kalbai, kultūrai ir bendrystei pasaulio lietuvių šeimos sukuria nepakartojamą atmosferą, kuomet tris savaitgalio dienas vyksta didelė mokyklėlė-stovykla, kurioje visi vaikai kalba tik lietuviškai. Mes dalyvavome tokiuose susitikimuose Hamburge ir Vejle (Danijoje). Labai smagi patirtis, tačiau lietuviškumo išlaikymui reikia nemenkų pastangų bei investicijų.

Prieš dvejus metus buvau Berlyno Lietuvių Bendruomenės valdybos narys. Kai mokyklėlės veikla atsigavo, planavau gerąją praktiką pritaikyti ir bendruomenei–pagerinti jos įvaizdį, pritraukti daugiau narių, bet po metų supratau, tautiečiai labai apatiški, be to, bet kokiai veiklai trūksta lėšų. Realiai bendruomenė susideda iš kokių 5–6 pogrupių: jaunimas, vyresnio amžiaus, karjeros galimybių ieškotojai, šeimos su vaikais, studentai, – labai platus kontingentas, tad visų poreikius suderinti sunku.

Buvo atvažiavęs operos solistas Merūnas su Kauno simfoniniu orkestru, bet Filharmonijos salėje koncertas vidury savaitės, tai praktiškai niekas ir neatėjo. Gal tiesiog gyvenam pernelyg arti Lietuvos, jog atsirastų kultūros ilgesys ir poreikis bendrauti (juk norint galima vos už dvidešimt eurų parvažiuoti į Lietuvą kokio spektaklio pažiūrėti).

Lietuvoje man yra trys svarbios vietos. Vaikystėje labai daug laiko leidau Kazlų Rūdos miškuose, tad esu labai prisirišęs prie gražaus lietuviško miško. Beveik dešimtmetį gyvenau Vilniuje, tai ir jį prisijaukinau. O trečia vieta – pajūris, nes ten studijavo žmona, ir ten būta daug gražių akimirkų.

Grįžę į Lietuvą, stengiamės pakeliauti, vaikams suteikti galimybę pamatyti kultūrinius renginius. Vasarą mokyklėlės nebūna, tad reikia rinktis, ar vykti atostogauti į užsienį, ar Lietuvoje stiprinti vaikų lietuvybės sampratą. Labai įsiminė Rolando Kazlo pasakyta mintis apie tai, kad vyras save atranda tik sulaukęs keturiasdešimties. Manau, kad jau atrandu…