A: Aš Amerikoje pradėjau dairytis darbo nuo 2000-ųjų, nuo 2002 m. jau pradėjau dirbti pagal savo specializacijas, po to dar pabaigiau mokslus ir 2008-aisiais tapau anesteziologu Jacobi ligoninėje Niujorke, aukščiausio lygio traumų centre.

M: Aš pradėjau gal kiek anksčiau, bet panašiai. Atvažiavęs iš Lietuvos, Niujorke baigiau rezidentūrą, dirbau Brukline, Manhetene, Kvynse, o dabar – čia.

A: Dar Mindaugas nepasakė, kad prieš pradėdamas dirbti, jis išlaikė keturis skirtingų specializacijų egzaminus. Tad jis vertinamas kaip aukščiausio lygio specialistas: dirba ir su skausmo problemom, ir kaip anesteziologas, ir miego problemas gydo, ir vaikų ligas.

Mes labai vertinami specialistai. Nesam tik chirurgų pagalbininkai: padedam ir operacijas daryti, ir po jų gydyti ligonius. Mums moka net daugiau, nei chirurgams.

Kasdien mūsų ieško iš kitų ligoninių: rašo laiškus, kviečia pereiti dirbti, siūlo pagreitintai įforminti licencijas. Nežinau, kiek Mindaugas tokių pasiūlymų gauna, matyt, šimtus, nes ir aš jau nebežinau, kaip jų atsikratyti. Tik iš Lietuvos jokių kvietimų...

M: Ten gal kitokia sistema. Kai mes Kaune baigėme mokslus, buvo viena sistema, o dabar jau kita licencijavimo tvarka. Net nežinau, ar Lietuvoje pripažintų mūsų kvalifikacijas...

A: Amerikos diplomas pripažįstamas bet kurioje Europos šalyje, ir Lietuva nėra išimtis. Iš Amerikos gali į bet kokią šalį važiuoti, tik reikia kalbos egzaminą išlaikyti.

M: Dauguma profesorių iš Airijos ir iš Anglijos atvažiuodavo čia stažuotis (fellowship), kad pereitų vadinamąją Amerikos mokyklą, t. y. pakeltų kvalifikaciją. Nes visur sava specifika.

A: Visas pasaulis čia važiuoja baigti mokslų. Visi, kas sugeba išleisti savo vaikus, turi proto ir pinigų, siunčia juos čia. Anglijoje yra tik kelios aukštesnio lygio mokyklos, šiaip viskas čia.

M: Toks paradoksas: Amerikoje yra geriausia medicina, bet čia mažiausiai padengiamos gydymo išlaidos. Žinoma, yra didelių kontrastų. Bendras medicinos lygis galbūt čia ir nėra toks geras, kaip atskirose Europos šalyse, bet parengimas ir pačios geriausios klinikos, aišku, yra čia.

A: Ameriką sudaro 51 valstija. Pagal Europos mastelius, viena valstija, pavyzdžiui, Kalifornija, prilygsta didžiulei valstybei. Ir toj pačioj valstijoj atskiros apskritys turi savo taisykles, savo įstatymus. Amerikoje visur viskas skirtinga.

M: Ir Amerikoje labai trūksta gydytojų. Tarkim, tradiciškai anestezija yra medicinos specializacija, bet ruošiama ir tokia tarpinė specialistų grandis: jie nėra gydytojai, bet kartais užsiima gydymo praktika. Todėl dabar, užėjęs į kabinetą, gydytojo dažnai ten nerasi...

A: Net jeigu susilaužysi kaulus.

M: Bus tik gydytojo asistentas arba seselė. Ir dabar mūsų ligoniai guli ant stalo, o mes šnekamės su jumis. Aišku, jais pasirūpinta, bet iš esmės gydytojas jau retai dirba tiesiogiai su žmogumi. Kai baigėme studijas Lietuvoje, gal taip ir buvo, bet čia tokio dalyko jau nėra.

A: Čia nėra gydytojų ir greitosios pagalbos tarnyboje... Iš tiesų sunku rasti gydytoją, net jeigu labai rimtai susergi. Net jeigu pats esi gydytojas ir žinai, ko tau reikia.

M: Čia gal sistemos trūkumas, ne gydytojų?

Su Lietuva, aišku, kontaktų yra. Bet jie daugiausia asmeniniai. Mano uošvis Vilniuje dar tebedirba anesteziologu, jis, man atrodo, vyriausias (amžiumi) Lietuvos anesteziologas. Lyg ir žada atvažiuoti...

Kažkiek yra ir profesinių kontaktų, nes mes dirbame ne tik su gydytojais, bet ir su biofizikais, ir su inžinieriais. Bendradarbiaujame, kiek pavyksta. Žinoma, jeigu iš Lietuvos pusės būtų toks noras, ir jeigu būtų tokia galimybė, mes tikrai paaukotume laiko ir kiek galėdami padėtume – studentams, rezidentams ar gydytojams.

A: Tais laikais, kai dar užsiėmiau mokslu, turėjome labai plačius ryšius su įvairiomis valstybėmis, nuo Amerikos iki Japonijos, Vokietijos, Danijos. Darydavome didžiulius mokslinius projektus. Dabar tų projektų nebesimato, bet būtų malonu vėl į tuos dalykus įsitraukti.

Kol kas mes dar optimistai. Čia, Amerikoje, esi priverstas būti optimistu ir norėti palaikyti ryšį su Lietuva (nepaisant politinių įsitikinimų ar pan.). Bet tas optimizmas silpnėja, nes nėra susidomėjimo iš Lietuvos pusės. Ką jau darysi...

Gal reikėtų daugiau iniciatyvos iš abiejų pusių.

M: Beje, Niujorko lietuvių gydytojų sąjungai jau 100 metų. Gal jau 102-eji. Nuo seno Niujorke dirbo lietuviai gydytojai, dantistai, farmacininkai. Dabar šios sąjungos pirmininkas – Petras Didžpinigaitis.

Buvome Amerikos lietuvių šokių šventėje Baltimorėje – iki šiol ten visi prisimena lietuvių šeimos gydytoją, kuris gydė visus, nepriklausomai, turėjo draudimą, ar ne, turėjo pinigų, ar neturėjo. Visus žmones asmeniškai apeidavo – nuo gimimo iki grabo lentos. Iki šiol legendas apie jį pasakoja.

A: Juokas juokais, bet, pavyzdžiui, išliesti vaiką į lietuvišką vasaros stovyklą jau yra problema. Mes jau ieškome pažinčių...

M: Jei per dvi dienas neužsirašai – viskas. „Neringos" stovykloje tik 14 namelių, o į ją ir iš Čikagos atvažiuoja. Bet jau Amerikoje užaugusi jaunoji karta pranešimus skaito lietuvių kalba! Tarkim, mūsų vaikai skaitė gydytojų suvažiavime... Tad mes neatitrūkę.

A: Mes kovotojai. Niekas čia normaliai nesijaučia.Mindaugas tris dukras turi, aš – dvi, ir mes nepatenkinti mokyklomis, nepatenkinti važinėjimu mašinomis, mokesčiais. Kiekvieną dieną galvoji, gal reikia pereiti į kitą darbą, gal išvažiuoti į kitą valstiją, gal kitą mokyklą vaikui surasti. Mano dukra eina į geriausią New Jersey mokyklą, o aš sakau – ne, jūsų mokykla nėra geriausia, ji labai bloga. Mes kovojam, nors mūsų reikalavimai visai paprasti. Ir mes jau ne šiaip paprasti užsieniečiai...

M: Gal čia mūsų kartos bruožas... Nes vadinamoji millennium karta visai kitaip žiūri į vertybes. Nežinau, ar tai priklauso nuo šalies, gal nuo kartos, sunku pasakyti.

A: Jaunimas sako – ko jūs čia tiek daug dirbate.

M: Ir darbo etika... Sakyčiau, iš Europos čia atvažiuojančių darbo etika kitokia, negu amerikiečių.

A: Aš dirbu kokių 80 valandų per savaitę. Stengiuosi mažinti iki 70 valandų. Mindaugas turbūt dvigubai..

M: Praeitą savaitę tik vieną naktį namuose nakvojau.

A: Čia niekas nekalba apie pietų pertraukas, ar apie ką... Čia vertinama tai, kaip tu dirbi.

Žmogui iš Europos tai šokiruojantis dalykas, jis, aišku, niekados su tokiom sąlygom nesutiks.

Taip, pinigai čia mokami dideli, bet jie ateina per darbą. Čia suvažiuoja visas pasaulis, kas neišsilaiko savo specialybėje ar savo profesijoje, eina dažyt namų, į statybas. Bet tokių darbų turbūt nereikia dirbti Amerikoje, tuomet reikia važiuot namo.