Mano hobis - daužtų automobilių prikėlimas naujam gyvenimui. Šiame garaže juos ir remontuoju, ir pardavinėju. Amerikoje atsiradau prieš 17 metų. Iš pradžių atrodė, kad neilgam, bet ilgainiui taip susiklostė, kad mano namai jau čia.

Sunku atsakyti į klausimą, ką man reiškia Amerika. Aš esu lietuvis, bet Lietuvoj nesijaučiau savas (nors buvau sugrįžęs į Lietuvą, ir ne vieną kartą...). Čia irgi taip pat. Dirbu, bandau gyventi, bet savas niekada nesijausiu. Amerika - ne ta šalis, kur norėčiau numirti, bet, aišku, laikas daro savo.

Nepasakyčiau, kad čia dirbti paprasčiau. Manau, kad biurokratijos ir biurokratų čia nė kiek ne mažiau, nei Lietuvoje. Ieškau žmonių, su kuriais galėčiau kartu dirbti, ir tarp lietuvių, ir kitų tautybių, bet sunku, žmonės šiais laikais dirbti nenori. Dabar turiu vieną vaiką, septyniolikmetį, kurį pats visko mokau. Nežinau, kiek jis su manim išbus. Būna ir tokių, kurie sako, kad viską gali, bet kai imasi darbo, pasirodo, kad nieko nemoka... Bet darbas juda. Prieš kokį mėnesį buvau gavęs didelį užsakymą: per trumpą laiką reikėjo suremontuoti 24 automobilius. Tai, aišku, reikėjo suktis, bet viską padarėm. Dabar turime daugiau poilsio.

Kiekvieną rytą keliuosi keturios trisdešimt, o grįžtu pusę dešimtos vakaro. Turiu šeimą, vaikų. Dukra keliasi į mokyklą penktą ryto, penkios dvidešimt jau laukia mokyklinio autobuso – dar tamsu būna. Kitai dukrai jau dvidešimt dveji, pati važiuoja į koledžą, turi savo transporto priemonę. Aš kartais grįžtu namo ir dešimtą, vienuoliktą valandą, tai faktiškai vaikų nematau.

Gyvenimas čia turi ne tik pliusų, bet ir minusų. Senstam, ir jėgų mažėja. Visi čia dirba sunkiai, nors darbai nevienodi. Visiems darbams reikia sveikatos ir laiko. Jei neturėtum vilties, kad ateis geresni laikai, taip gyventi nebūtų prasmės. Iš šalies – gal atrodo kitaip, o iš tikrųjų – nėra viskas taip paprasta.